Žvirblinė pelėda įrašyta ne tik į Lietuvos raudonąją knygą, bet ir į Berno konvencijos II priedą ir paukščių direktyvos I priedą. Mokslininkai mano, jog dabartinę Lietuvos populiaciją sudaro tik apie 50 – 150 perinčių porų.
Iš 13 Lietuvoje aptinkamų pelėdinių paukščių rūšių, žvirblinė pelėda – pati mažiausia. Tai varnėno dydžio paukštis, sveriantis tik apie 70 gramų. Jos kūno ilgis – apie 17 cm, atstumas tarp ištiestų sparnų galų - apie 35 cm. Viršutinė jos pusė rusvai pilka, išmarginta mažais šviesiais taškeliais. Apačia balta su išilginiais tamsiais dryžiais. Skruostų „vainikai” tamsūs, jų ribą rodo tik koncentriški šviesių smulkių dėmelių ratai.
Žvirblinė pelėda – sėsliai gyvenantis paukštis. Gyvena mišriuose ir spygliuočių miškuose. Renkasi drėgnus brandžius medynus, miško upelių slėnius, laikosi arčiau miško aikščių, pievų, kur ir medžioja. Skirtingai nuo kitų pelėdų, žvirblinė pelėda aktyvi visą parą. Vasarą minta daugiausiai peliniais graužikais, o žiemą – įvairiais žvirbliniais paukščiais. Šios pelėdos apibūdinamos kaip labai drąsūs paukščiai, kadangi sumedžioja net strazdus, kurie yra didesni nei jos pačios. Inkiluose ir drevėse žvirblinės pelėdos sugeba sukaupti maisto atsargų žiemai. Kartais į tokį „sandėlį“ sunešama kelios dešimtys pelėnų ar smulkių paukščių.
Žvirblinės pelėdos poras sudaro vienam veisimosi sezonui. Tuoktuvės prasideda vasario – kovo mėn. Kiaušinius (4-7) deda balandžio mėnesį. Peri geninių paukščių iškaltuose uoksuose, drevėse. Tame pačiame uokse gali perėti kelerius metus iš eilės. Lizdas – negili duobutė. Veda vieną vadą, peri 28-29 dienas, jaunikliai pradeda skraidyti sulaukę 30 dienų amžiaus. Lizdą palikę jaunikliai dar iki vasaros pabaigos būna arti lizdo ir juos maitina suaugusieji.
Didžiausia grėsmė žvirblinėms pelėdoms yra intensyvi miškų ūkio veikla, ypač sanitariniai kirtimai, dėl kurių mažėja brandžių ir perbrendusių medžių. Taip pat natūralių atvirų maitinimosi vietų užsodinimas, paukščių, ypač perinčių, trikdymas ir gausios plėšrūnų populiacijos.