Pirmoji gulbė pažeistu sparnu R.Pusvaškio sodyboje atsirado praėjusių metų lapkričio pabaigoje. Ją priglausti vilniečiui pasiūlė Gyvūnų globėjų asociacija.
Paukštį apžiūrėjęs veterinaras nustatė, kad jis greičiausiai nebeskraidys, nes lūžę sparno kaulai netinkamai suaugę.
Jauna, maždaug 1–2 metų gulbė iki galo ištiesia tik vieną sparną. Kitas taip ir lieka vos kilstelėtas nuo šono.
Gulbiną rado ant kelio
Kitas gulbinas pas R.Pusvaškį atsirado po mėnesio, gruodį.
Trakų rajone maždaug trejų metų paukštį, gulintį ant kelio, aptiko mergina ir paskambino Gyvūnų globėjų asociacijai.
Įtariama, kad gulbiną galėjo partrenkti automobilis. Gyvūnų globėjai ir vėl paprašė R.Pusvaškio priglausti dar vieną paukštį.
Paukštis iš pradžių smarkiai šlubavo.
Nors dabar jo sveikata pagerėjo, šlubčiojimą dar galima įžvelgti. Ir šį paukštį apžiūrėjęs veterinaras konstatavo, kad jis neskraidys.
„Iš pradžių baiminausi, ar abu paukščiai susigyvens tarpusavyje. Juk gulbės yra išrankios, gali ir peštis tarpusavyje”, – pasakojo R.Pusvaškis.
Bet abu panašaus likimo paukščiai draugiškai įsikūrė sodyboje stovinčiame tvarte.
Tiesa, iš pradžių kitiems tvartelio gyventojams – povams ir dekoratyvinėms vištoms parodė, kas čia tikrasis šeimininkas.
„Aš nesikišau, tegul išsiaiškina santykius tarpusavyje”, – juokėsi vilnietis.
Stirnai vietos neturėjo
Abi gulbės iš pradžių šnypštė, patinas išskleidęs sparnus gąsdino naujuosius šeimininkus.
„Bandė man kelis kartus žnybtelėti, tačiau nesmarkiai.
Dabar jau apsiprato, elgiasi ramiai, tačiau į rimtas draugystes taip pat dar nesiveržia. Vis dar elgiasi atsargiai, šnairuoja iš šono”, – juokėsi R.Pusvaškis.
Jo sodybos prižiūrėtojas kas kelias dienas gulbes atneša prie tvenkinio. Šios pusvalandį murdosi vandenyje – prausiasi, valo plunksnas.
Vėliau išlipa ant kranto ir dar kurį laiką šildosi saulėje. Tuomet – vėl atgal į tvartą.
Šalia sodybos yra ir ežeras, todėl R.Pusvaškis laukia, kada ledui nutirpus ten gulbės galės plaukioti.
„Sodybos teritorija – du hektarai, vietos yra, tegul gyvena. Ir paukštis namus turi, ir pačiam gražu pažiūrėti. Gyvūnų globėjų asociacija dar domėjosi, ar galėčiau ir jauną sužeistą stirniuką priimti.
Labai norėjau, tačiau neturiu aptvaro, kur būtų galima jį laikyti. Kitais metais žadu pasidaryti”, – pasakojo R.Pusvaškis.
Viliasi sulaukti palikuonių
Sužalotoms gulbėms nereikia rūpintis ėdesiu. Sodybos šeimininkas šeria jas šutintais miežiais, duoda batono.
Prieš šerdamas gulbes prižiūrėtojas pašvilpauja. Jis nori, kad gulbės priprastų prie šio garso ir susietų jį su mityba.
Atšilus orams gulbės pačios susiras ėdesio. Žiemą vėl bus globojamos vilniečio.
„Jau suplanavau vasarą virš tvenkinio padaryti medinį namuką, kuriame jos galės nakvoti.
Nežinia, gal pavasarį gulbės susilauks ir palikuonių”, – svarstė R.Pusvaškis.
Jis viliasi, kad be žmonių pagalbos negalintys gyventi paukščiai likusį gyvenimą praleis jo sodyboje.
Tiesa, kol kas naujaisiais sodybos gyventojais tapę paukščiai dar neturi vardų. Juos suteiks pavasarį į sodybą atvažiuosiantys R.Pusvaškio sesers vaikai.
20
Tiek sužalotų gulbių praėjusiais metais Lietuvos gyvūnų globėjų asociacijos nariai suteikė pagalbą.