Susapnuotas japoniškasis sodas virsta tikrove

Tačiau jei vienas žmogus turi svajonę ir drąsos, o kitas – patirties ir noro ją atiduoti kuriant unikalią vietą, viskas tampa įmanoma. Tuo galite įsitikinti savo akimis: kviečiame jas paganyti po Dainuojančių akmenų slėniu vadinamą vietą ir galbūt kažką nusižiūrėti savo mažam sodeliui.

Iš sapno ir svajonės

Tokie projektai nekyla racionaliai planuojant ar kuriant verslo planus. Tai daroma, nes tiesiog būtina padaryti. Juk net didingiausiems ir beprotiškiausiems planams įgyvendinti reikia visiškai paprastų materialių dalykų. Juolab kai projekto imasi ne nuo žemės atitrūkęs svajotojas, o sėkmingai ir kryptingai savo tikslus įgyvendinantis žmogus.

Palangiškis Šarūnas Kasmauskas būtent toks. Baigęs medicinos studijas, jis tapo pirmuoju lietuviškos jūrų flotilės vyriausiuoju gydytoju. Tad drąsos kurti kažką naujo jis, ko gero, turėjo iš prigimties. Dar jis, anot mamos Petrutės Kasmauskienės (dabar nuolat esančios laukuose greta sūnaus, įgyvendinančio didžiausią gyvenimo svajonę), nuo mažens buvo didelis romantikas.

Taip jau atsitiko, kad kartą Šarūnas susapnavo save žilutėlį sėdintį ant akmens prie krioklio. Po to jo nebeapleido mintis – ką jis paliks Žemėje po savęs? Prasmingo ir ilgaamžio, tokio, kas laikui bėgant ne nyksta, o gerėja.

Paskui viskas klostėsi beveik savaime. Perskaitė skelbimą apie parduodamą žemę tarp Šventosios ir Darbėnų esančiame Mažučių kaime. Vien joje esantis Muzikanto kalnas ko vertas! Žemę įsigijo 2004 metais ir toliau svajojo, kas galėtų joje atsirasti. Vartant bičiulio, Palangos botanikos sodo direktoriaus paskolintas knygas, Šarūną tiesiog pakerėjo japoniškasis sodas.

Vėliau Šarūnas susipažino su dvejus metus Japonijoje sodininkystės besimokiusiu Roku Vaičiumi. Iš jo gavęs Mokytoju pagarbiai vadinamo Hadžimi (Hajimė) Watanabės adresą, Š. Kasmauskas išsiuntė laišką į Tokiją. H. Watanabė ten tęsė senelio pradėtą ir vėliau tėvo perimtą sodininkystės verslą.

Šarūnas nustebo, kai Mokytojas ir jo pagalbininkai atvažiavo į Lietuvą. H. Watanabė yra sukūręs japoniškuosius sodus Australijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Saudo Arabijoje, Bahreine, Balyje. Daug sodų jis sukūrė ir Japonijoje. Tačiau dabar tai dažniausiai nedideli, maždaug 3 arų sodeliai. 16 hektarų ploto japoniškojo sodo vizija tikriausiai pasirodė tiesiog pritrenkianti, o vieta japonams patiko, tad projektas gimė greitai, vos per porą savaičių.

Japonai projektavo nesinaudodami kompiuteriais, o braižė pieštukais ant popieriaus. Vėliau daug kas keičiasi, juk sodo kūrimas yra gyvas kūrybos procesas. Prasidėjo nuo to, kad pagal japonų meistrų sumanymą buvo pakeistas vietos reljefas. Atsirado didžiulis tvenkinys, upeliuko vaga.

Tuomet dar niekas net neįtarė, kad po kurio laiko H. Watanabė parduos savo 45 metų amžiaus verslą Japonijoje, pradės vežti į Lietuvą unikalius daiktus, augalus ir net akmenis nuo Fudzijamos kalno. Mokytojas pamilo Lietuvos žemę ir praleidžia joje vis daugiau laiko, gyvendamas kuriamame sode specialiai jam pastatytame namelyje.

„Japonams patiko, kad čia daug akmenų ir energetiškai stipri vieta“, – pakomentuoja Šarūnas.

Vėlų praėjusių metų rudenį vaikščiojome po kadaise jo susapnuotą sodą, jau įgijusį realius kontūrus.

„Pirmieji japonai čia dirbti pradėjo 2007 metų spalio 10–ąją“, – plačiai šypsosi Šarūnas, žvelgdamas į tai, ką per tą laiką pavyko nuveikti.

Ankstyvą pavasarį vaizdas turėtų būti panašus į rudeninį, specialiai važiavome būtent tokio žiūrėti, juk japoniškieji sodai garsūs būtent tuo, kaip juose viskas kinta pagal sezoną, tačiau visuomet privalo žavėti. Ir neapsirikome, nes japoniškų medelių lapija tvieskė sunkiai nusakomu raudoniu, kuris labai priklauso nuo to, kokie buvo metai.

Sodą paveikė ne tik vasaros karščiai, bet ir liūtys, nuplovusios upelių dugno smėlį ir privertusios nuleisti vandenį, kad visa, kas sugadinta, galima būtų atitaisyti. O tai reiškia, kad bus proga čia apsilankyti darsyk, kai žydės magnolijos ar azalijos ir šniokš upeliukai. Vėliau, siekiant išsaugoti sodo paslaptį, visa teritorija bus aptverta trijų metrų aukščio akmenų bei bambukų tvora. Dabar už tvoros slepiasi tik H. Watanabės valdos ir bonsų sodas.

Anot Š. Kasmausko, „Madzuchai“ (toks pavadinimas atsirado nuo Mažučių kaimo, japonams neištariant lietuviškų priebalsių) koncepcija pagrįsta kultūrinės, dvasinės ir fizinės būsenos harmonijos filosofija. Jai įgyvendinti pasirinktas sveikatingumo-laisvalaikio-pramogų parko modelis, kuris sujungs archajišką baltų ir japonų kultūrų paveldą, pažangias ekologiškas technologijas.

„Madzuchai“ – tai visiškai nauja išskirtinio laisvalaikio, poilsio, sveikatinimo ir kultūrinių pramogų estetika bei kokybė, aukštą konkurencingumo ir plėtros potencialą turintis projektas“, – tvirtai tiki Šarūnas, kurį bepročiu yra pavadinę net artimiausi draugai. Juk pradėti kurti tokį objektą be solidaus fondo ar Europos Sąjungos paramos atrodo mažų mažiausiai neprotinga.

Tačiau kūrėjai turi savo viziją – lankytojus traukte trauks japoniškojo stiliaus parkas, kuriame bus įrengti vaizdingi tvenkiniai, juos jungiantys akmenimis čiurlenantys upeliai su kaskadomis, kriokliais ir tilteliais; akmenimis grįsti pasivaikščiojimo takeliai, originalios pavėsinės.

Šiame parke taip pat bus įrengtas akmenų sodas – susikaupimo, meditacijos ir ramybės oazė parko gilumoje, arbatos nameliai ir pagoniška alka – išskirtinai aukštos energetikos bei archajiškų apeigų vieta. Menininkų iš Japonijos bei pagalbininkų iš Lietuvos rankomis numatyta persodinti apie 2 tūkst. 3–10 metrų aukščio lietuviškų medžių ir apie 15 tūkst. medžių ir krūmų iš Japonijos bei panaudoti per 25 tūkst. tonų specialiai atrinktų įvairaus dydžio akmenų.

Kada nors sode bus įrengtas japoniško maisto restoranas, japoniškas SPA – japoniškų pirčių kompleksas, kuriame bus teikiamos masažo, grožio procedūrų, psichologinės relaksacijos, akmenų, garsų, aromaterapijos ir kitos paslaugos. Kol kas tėra užuomazgos, japoniška pirtis – rotenburo įrengta prie H.Watanabės valdų tvoros.

Taip pat svajojama apie japoniško stiliaus viešbutį su transformuojama konferencijų ir koncertų sale. Joje visus metus bus organizuojami renginiai, bus siūloma susipažinti ir pasimokyti ikebanos, origamio, bonsų auginimo, kaligrafijos ir kitų menų, dalyvauti tradicinėse arbatos gėrimo ceremonijose.

Numatyta, kad iš akmenų bus suformuota apie 2,5 km upelių, iškasti net penki tvenkiniai.

Parko kūrėjai apgalvoja kiekvieną detalę. Stengiamasi, kad neišsišoktų aštrios akmenų briaunos, o vyrautų horizontalūs paviršiai. Medeliai iškart buvo sodinami taip, kad svirtų į tą pusę, kur tekės vanduo. Kol kas jie paramstyti, nes vieta, kurioje kuriamas parkas, yra labai atvira ir vėjuota, o neseniai persodinti ūgtelėję medžiai dar nespėjo labai tvirtai įsikibti į gruntą.

H. Watanabė yra pasakęs, kad šis projektas – tarsi duoklė Žemei motinai. Žemaičiai – paskutiniai pagonys Europoje, o šintoizmas, populiariausia Japonijoje religija, labai artima pagonybei. Uolos, augalai, medžiai ir tvenkiniai vertinami kaip dvasių buveinės ir simboliai.

Stiprių vietų „paslaptis“ susijusi ne tik su ypatingais energetiniais taškais, bet ir su į juos įdėta žmogaus dvasine energija. Tą ir galima justi vaikštinėjant jau išgrįstais takeliais, žvelgiant į akmenis, kuriuos, regis, parito dar slenkantys ledynai ir japoniškus augalus, kurie neišsiduoda augantys jiems svetimoje žemėje.

„Beje, gegužės 7 d. japonų iniciatyva pas mus vyks labdaros renginys sodui paremti. Tuo tikslu atvyksta 20 japonų. Vyks arbatos gėrimo ceremonija, Odori šokiai, origamio, kaligrafijos pamokėlės. Nepaisant to, kas dabar vyksta Japonijoje, japonai atvyksta padėti mums“, – pasidalijo informacija Šarūnas, kai susisiekėme su juo rengdami straipsnį spaudai.

Japoniškuosiuose soduose sodinama gana mažai gėlių, o pirmenybė teikiama visžaliams medžiams ir krūmams. Todėl labai svarbu iš anksto žinoti pasirinktų augalų lapų spalvas, vainiko formą, žievės dekoratyvumą. Iš žydinčių medžių pirmenybė teikiama sakuroms, o iš krūmų – rododendrams, azalijoms.

Tamsesni augalai sodinami sodo gilumoje, o šviesūs – priekyje, nes taip sukuriama sodo erdvės gilumos iliuzija. Augalus išdėsto taip, kad jie sudarytų grupę, bet kartu ir kiekvieną jų atskirai būtų galima apžiūrėti iš visų pusių.

Dažniausiai japoniškiesiems sodams kurti naudojami spygliuočiai: kiparisai, japoniniai kedrai, kininiai kadagiai ‘Kaizuka‘, japoninės eglės, japoniniai kukmedžiai; lapuočiai: visžaliai buksmedžiai, japoniniai ožekšniai, bugieniai, japoniniai klevai, ginkmedžiai, kamelijos, rododendrai, sedulos, hamamelio medžiai, magnolijos, japoninės aukubos, japoninės fatsijos, japoniniai Tunbergo raugerškiai, japoninės spirėjos, bambukai, astilbės, begonijos, vilkdalgiai, rūgtys, kinrožės, uolaskėlės, šilokai, japoniniai ligustrai, japoninės ievos. Ne visi šie augalai auga mūsų sąlygomis.

Tad Kasmauskų šeimos kuriamame parke vyksta dar vienas svarbus dalykas – iš Japonijos atkeliavę augalai ten esančiame medelyne pratinasi gyventi mūsų gamtos sąlygomis. Stebėtinas jų ištvermingumas: viename jūriniame konteineryje telpa 2 tūkst. augalų, kurie ten išbūna net du mėnesius.

„Kai kurie ten net pražysta. Grožis nepakartojamas – ką tik iškrauta magnolija guli ant žemės ir žydi“, – prisimena pirmuosius įspūdžius Šarūnas.

Vaikštinėjant po parką rudenį, sunku buvo akis atitraukti nuo augalų ‘Enkiantus Perulatus‘, savo lapija primenančių raudonas kepures.

Visus metus žydinčių gėlių gamtoje nėra – čia nuolat vieni žiedai keičia kitus, todėl dirbtinai siekti, kad sode nuolat žydėtų gėlės, negalima. Japonai į savo sodus perkelia jų šalies gamtoje egzistuojančius elementus, o mes galime perkelti savo gamtą.

Todėl būtent Lietuvos gamtoje augančius augalus taip pat reikėtų naudoti savo japoniškajame sode. Tam puikiai tinka plukės, purienos, rugiagėlės, ramunės. Japoniškajam sodui taip pat tiks įvairūs visžaliai medeliai ir krūmai, ypač ilgaamžiškumą simbolizuojanti pušis ir kiti spygliuočiai. Taip pat dažnai naudojami kleveliai, įspūdingai pratęsiantys sodo žydėjimą rudenį, vyšnios ir slyvos. Š. Kasmauskas pataria nepamiršti ir samanų.

„Svarbiausia yra natūralumas, juk japoniškasis sodas yra sumažintas gyvosios gamtos modelis. Mes savo parkui taip pat imame daug lietuviškų medžių. Ieškome jų sudygusių ne vietoje arba kuo labiau suvargusių, nusistekenusių, tokius geriausia perkelti į kitą vietą. Iš japonų galima pasimokyti visai kitokio elgesio su augalais.

Mes vargu ar išdrįstume, o jie kasė gegužės pabaigoje žydinčias pušis ir jas persodino, net 85 proc. jų prigijo. Kai pagalvoji, tai supranti, kad mama, kuriai reikia savo vaikus, kankorėžius, užauginti, yra labai gyvybinga. Po persodinimo net 45 paras nelijo, reikėjo laistyti“, – pasakoja Š. Kasmauskas.

Japonai iš pradžių medžius iškasa, kartais taip darbuojasi 3–5 dienas, o tik paskui sodina. Iškastų medelių šaknis iškart apriša lininiu audeklu, o paskui su juo ir sodina. Po kurio laiko audeklas paprasčiausiai supūva.

„Dalis iškastų medelių buvo sudėti į sandėlį iki rudens.

O po keturių mėnesių, kai jau rengėmės sodinti, po audiniu buvo gniužulas naujų degtuko storio šaknelių. Beržus kasėme iš kanalo šlaitų.

Dirbome gal 3 dienas, paskui jie dar 2–3 dienas gulėjo brezentu apsuktomis šaknimis, o po to jau sodinome. Tai buvo balandžio pabaiga, berželiai buvo išsprogę“, – prisimena Šarūnas.

Japonai su augalais elgiasi tarsi nepaisydami jokių taisyklių. Parinkę tinkamą (kuo kreivesnį ar išstypusį), iškasdami drąsiai pakerta šaknis. Persodinimą net ne sezono metu ištveria ne tik trijų, bet ir dešimties metrų aukščio medžiai.

Neįprastai didelis japoniškojo stiliaus sodas kuriamas dalimis. Akmenys jame ne mažiau svarbūs negu vanduo. Akmenys ne šiaip sau išdėstomi, o taip, kad atrodytų, jog visada čia gulėjo. Bent pusė akmens įkasama. Pavieniai akmenys itin išraiškingi – apsamanoję, apkerpėję arba įdomios faktūros. Tie, kas supranta apie akmenis, čia vaikščiodami kartais net aikčioja.

Kuriant japoniškąjį sodą, svarbu nepadaryti didžiulės klaidos. Blogai, kai akmenys iškeliami, nušveičiami ir pastatomi tarsi paminklai. Taip jie visiškai praranda natūralumo įspūdį. Nors akmuo turi būti matomas, jis negali išsišokti, o turi atrodyti natūraliai, tarsi ilgai gulintis jam natūralioje aplinkoje. Japoniškajame sode nė viena jo dalis negali dominuoti. Sodui netinka ir karjere iškasti akmenys. Toks akmuo tarsi negyvas.

Geriausi ledynų sunešti, iš žemės išlindę akmenys. Ypač gražiai ir natūraliai atrodo samanomis apaugusieji.

Akmenų išdėstymo menas buvo laikomas svarbiausiu japoniškojo sodo dizainerio darbe. Akmenys įkūnija šviesųjį, teigiamą vyriškąjį pradą Jan. Kiekvienas akmuo atidžiai parenkamas pagal formą, faktūrą, spalvą. Svarbu, kad akmenys negulėtų skyrium, o įsilietų į kraštovaizdį, sukurdami iliuziją, kad paviršiuje tik maža dalis to, kas yra paslėpta giliai viduje.

Dažniausiai kompozicija sudaroma iš nelyginio akmenų skaičiaus: trijų, penkių, septynių. Akmeniniai takeliai – dar vienas japoniškojo sodo elementas. Akmenys išdėstomi taip, kad ilgoji akmens ašis būtų statmena takelio krypčiai, o nelygioji pusė užkasama į žemę.

Jei akmenys japoniškajame sode simbolizuoja kalnų elementus ir vyriškąją jėgą, tai vanduo atspindi sraunias upes ir tylius ežerus, yra neigiamos, tamsios, minkštos moteriškosios jėgos In simbolis.

Japoniškajame sode vanduo gali būti labai skirtingas: kalnų ežerėlio pavidalo, apsuptas aukštomis uolomis ir visada žaliais krūmynais, kaip ežeras kaimo vietovėje su žaliuojančios žolės pakrantėmis arba kaip čiurlenantis upelis, vingiuotas tingus šaltinėlis.

Krioklys – vienas mėgstamiausių elementų, vieta jam parenkama toliausiai nuo namo, tačiau taip, kad būtų girdimas vandens čiurlenimas. Tradiciniuose japoniškuosiuose soduose nėra fontanų, vandens šaltinis juose suprantamas tik kaip natūralios aplinkos dalis. Upeliai turi ištekėti iš uolų, iš po krūmų ar šaltinių.

Trumpai tariant – natūralumas, saikas, santūrumas. Kuriant japoniškąjį sodą, reikia siekti akmenų, vandens, augalų ir supančios aplinkos pusiausvyros ir dermės.

Dainuojančių akmenų slėnyje yra dar vienas unikalus objektas – H. Watanabės bonsų kolekcija. Jei ne didžiausia Europoje, tai bent viena įspūdingiausių, mat kai kuriuos medelius formuoti pradėjo dar japonų sodininko senelis.