Fukušimos katastrofą nulėmė ir neišmokta Černobylio pamoka?

Protestų prieš atominę energetiką banga per pasaulį šią savaitę nusirito ne tik, o gal net ne tiek dėl Černobylio katastrofos metinių, o todėl, kad jos minėtos pasaulį vis dar gąsdinant padėčiai Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje.

Fukušimos jėgainę nuniokojo po kovo 11 dieną Japoniją sukrėtusio žemės drebėjimo kilęs cunamis. Tuomet sugedus aušinimo sistemai vienas po kito neatlaikė keturi jėgainės reaktoriai.

Išvydę sproginėjančius reaktorius gaubiančius pastatus, klausydamiesi pranešimų apie nekontroliuojamą branduolinę reakciją ir į aplinką besiveržiančią radiaciją ekspertai pasinėrė į diskusijas. Bus antras Černobylis ar nebus? O gal bus dar baisiau?

Pagrįstą ir nepagrįstą žmonių baimę skatino ne tik prieštaringos žinios, bet ir vakariečiams neįprasta, kiek uždara japonų kultūra.

Informacija buvo ribojama, o Japonijos valdžios ir Fukušimos jėgainę valdančios kompanijos TEPCO veiksmai daugeliui sukėlė abejonių ir išprovokavo neseniai nuvilnijusiam cunamiui prilygstančią kritikos bangą.

„Visai kaip tuomet Černobylyje, – sakė ne vienas prieš 25 metus nelaimę tuometėje Sovietų Sąjungoje matęs ar net jos pasekmių likvidavimo operacijoje dalyvavęs žmogus. – Nesako visos tiesos, slepia informaciją ir dėl nepakankamo pasiruošimo atrodo sutrikę. Nejaugi mes taip nieko ir nepasimokėme?”

Net ir nenoromis lygindami abi tragedijas ekspertai ginčijasi iki šiol. O branduolinių katastrofų liudininkai primena: kaip visuomet kenčia paprasti žmonės, laiku nesužinoję, kaip elgtis. Viena aišku – abiem atvejais baisiausiais priešais tapo radiacija ir nežinomybė.

Kai 1986 metų balandžio 26-osios naktį Černobylio atominės jėgainės ketvirtajame reaktoriuje buvo pradėtas pavojingas eksperimentas, greičiausiai niekas nežinojo, kokia tragedija tai gali baigtis.

Imitavę elektros energijos sutrikimą, sovietų inžinieriai, anot ekspertų, elgėsi lyg vaikai su degtukais. Kas kalčiausias – eksperimento dalyviai, juos spaudusi sovietų valdžia ir visa sistema ar netobula reaktoriaus konstrukcija?

Buvo sunku patikėti, kad tokius klausimus teks kelti dar sykį. Bet dabar diskusijos verda ir Japonijoje. Tiesa, Fukušimos atominėje jėgainėje nebuvo vykdomas joks eksperimentas.

Išbandymą surengė gamta, didžiule cunamio galia smogdama pakrantėje pastatytai atominei jėgainei.

Bet, ekspertų teigimu, nesaugi reaktorių konstrukcija ir netinkama japonų reakcija esą taip pat prisidėjo prie nelaimės. Kaip ir Černobylyje, Fukušimoje įsisuko neatsakingų sprendimų karuselė.

Prieš 25 metus Černobylyje ištraukti branduolinio kuro strypai liko be aušinimo, įkaito, deformavosi ir prasidėjo grandininė reakcija, apie kurią pasaulis sužinojo gerokai vėliau.

Tik praėjus dviem dienoms nuo ketvirtąjį reaktorių suniokojusio sprogimo buvo evakuoti netoliese esančio Pripetės miestelio gyventojai. O apie incidentą ilgai tylėjusi Maskva vengė pripažinti tragedijos mastą.

Tik apie nelaimę sklindantys gandai privertė žmones neiti iš namų, vartoti kalio jodidą, dėl kurio skydliaukė galėjo užkirsti kelią radioaktyvaus jodo sukeliamam vėžiui.

„Daugelis šių veiksmų buvo pavėluoti. Kaip ir mėginimai suvaldyti katastrofą Fukušimoje. Nors iš pradžių atrodė, jog japonai su užklupusia stichija tvarkosi puikiai ir nepanikuodami”, – pripažino Austrijos centrinio meteorologijos ir geodinamikos instituto Vienoje specialistas Gerhardas Wotawa.

Išties pasaulis iš pradžių gėrėjosi, kaip žemės drebėjimo ir cunamio nusiaubtose teritorijose organizuotai teikiama pagalba.

Bet Fukušimos jėgainėje japoniško darbštumo ir organizuotumo kažkodėl neliko nė kvapo.

Sugedus Fukušimos jėgainės baterijoms, sugedo ir reaktorių aušinimo sistema, be kurios branduolinio kuro strypai ėmė kaisti.

Kaip ir Černobylyje, be elektros tiekimo likusioje jėgainėje per trumpą laiką susidarė milžiniškas slėgis. Galiausiai jo neatlaikė reaktorius saugantys apvalkalai ir pastatų stogai.

Tiesioginės televizijos transliacijos metu keli kilometrai nuo Fukušimos jėgainės žiūrovai galėjo išvysti vaizdą, kurį savo akimis 1986 m. balandžio 26-osios naktį matė keli černobyliečiai.

Vienas po kito 1-ajame, 2-ajame ir 3-iajame blokuose įvyko sprogimai. O 4-ajame reaktoriuje, kaip ir Černobylyje, kilo gaisras.

Tačiau didžioji dalis Fukušimos jėgainės darbuotojų viso to nematė ir, skirtingai nei Černobylio avarijos liudininkai, liko gyvi. Mat pirmosiomis valandomis po sprogimų buvo evakuoti, nors, ekspertų nuomone, tai nebuvo geriausias sprendimas.

„Ši klaida gali brangiai kainuoti iki šiol Fukušimos prefektūroje gyvenusiems žmonėms”, – sakė G.Wotawa.

Pasak austrų mokslininko, po sprogimų virtinės Fukušimos elektrinė į aplinką pradėjo skleisti didžiulį radioaktyvaus jodino ir cezio kiekį. Šis esą nedaug nusileidžia tų pačių medžiagų kiekiui, į aplinką patekusiam po Černobylio avarijos.

„Rezultatai rodo, jog kasdienės į aplinką patenkančio jodino-131 dozės Fukušimoje sudaro 73 proc. Černobylio kiekio, o cezio-137 – maždaug 60 proc. Černobylyje į aplinką pateko ir kitų medžiagų, pavyzdžiui, itin radioaktyvaus grafito”, – teigė G.Wotawa.

Anot mokslininko, baugina tai, jog informacija apie radionuklidų patekimą į aplinką Fukušimos avarijos vietoje iki šiol buvo pateikiama gana miglotai.

Kaip ir po Černobylio katastrofos, kai pirmieji apie sklindančią radiaciją pranešė švedai. Šį sykį apie iš Fukušimos sklindantį radioaktyvųjį debesį pirmieji pranešė amerikiečiai.

Be to, radiacija iš Fukušimos sklinda iki šiol, todėl, ant mokslininkų, pavojaus lygis Japonijoje neatsitiktinai pakeltas iki aukščiausio – 7-ojo. Taip rimtai iki šiol vertinta tik avarija Černobylyje.

G.Wotawa pripažino, kad lyginti skleidžiamos radiacijos kiekį ir kitus skaičiavimus būtina atsargiai. O kol kas tai daryti esą net kiek anksti. Mat dar neaišku, kiek laiko prireiks, kol Fukušimos branduolinė krizė bus galutinai įveikta.

Tačiau tai padaryti japonų ekspertams itin sudėtinga. Mat radiacijos lygis Fukušimos atominėje jėgainėje dažnai svyruoja, o aušinti branduolinius strypus sekasi sunkiai.

„Tai nestebina. Kai branduolinis kuras pažeistas, nėra jokių galimybių sustabdyti lakiųjų radioaktyvių elementų plitimą, net jei jis kol kas ir stabilus”, – tikino austrų mokslininkas.

Jis taip pat pabrėžė, jog Fukušimos jėgainėje yra apie 1760 tonų nepanaudoto ir panaudoto branduolinio kuro. Nežinia, kiek jo buvo pažeista. Černobylio elektrinėje branduolinio kuro buvo tik 180 tonų.

Vis dėlto, pasak G.Wotawos, japonai dėl kilusios krizės gali kaltinti tik save. Ir ne tik todėl, kad Fukušimos reaktorių konstrukcija buvo laikoma nesaugi.

Problema esą buvo netgi ne ta, jog reaktoriai pastatyti seismiškai aktyvioje zonoje ir neparengti atlaikyti 10 metrų aukščio cunamio bangų.

Apie grėsmes japonai esą puikiai žinojo, kaip ir sovietų valdžia. Todėl daugelis ekspertų sutaria, jog nekompetentingi kompanijos TEPCO veiksmai incidento pradžioje iki šiol kelia daug abejonių.

Apie japonų klaidas ypač garsiai šneka buvę Černobylio avarijos likviduotojai. Dalis jų su skausmu žvelgia net į nuotraukas, darytas radiacija spinduliuojančiomis nuolaužomis nusėtoje Fukušimos atominės jėgainės teritorijoje.

„Girdėjau, kad jie, kaip ir mes 1986-aisiais, neturi gerų apsauginių kostiumų, yra priversti dirbti faktiškai mirtinomis sąlygomis”, – sakė Sergejus Beliakovas.

Šešis sykius ant radioaktyviu grafitu ir kitomis sprogusio reaktoriaus nuolaužomis nusėto stogo pabuvęs ukrainietis yra vienas iš nedaugelio likusių gyvų vadinamųjų biorobotų.

Tokią pravardę grupė Černobylio katastrofos likviduotojų gavo dėl aprangos.

Prisidengę paskubomis sumeistrauta primityvia apsauga nuo radiacijos – odiniais ir švininiais lakštais ir suvirintojų akiniais – jie atrodė tarsi iš fantastinio filmo nužengę pusiau žmonės, pusiau robotai.

Šimtai vyrų nenutrūkstama grandine lipo ant 4-ojo bloko stogo ir kiek spėdami per daugiausia 2 minutes kastuvais šalino radioaktyviąsias atliekas.

Radiacijos dozė net ir per tas porą minučių viršijo leistiną normą šimtus kartų.

„Tai buvo tikros durys į pragarą. Žinai, ką ir kodėl turi padaryti, ir eini. Tai – baisiausias mano gyvenimo patyrimas”, – pasakojo S.Beliakovas.

Kompanija TEPCO, anot ukrainiečio, daro tą patį, mat dėl didelės radiacijos dozės Fukušimos jėgainėje, kaip ir Černobylyje, ne visur gali dirbti robotai.

O japonų kultūra, kaip ir iš dalies sovietinė, pasiaukojimą „kovojant su nematomu priešu” esą itin vertina. Net žmonių sveikatos ar net gyvybės kaina.

Todėl mirtinomis sąlygomis dirbančių japonų grupę, vadinamą Fukušimos 50-tuku, S.Beliakovas gerai supranta.

„Net jei japonams, skirtingai nei mums, moka po 5 tūkst. JAV dolerių už darbo dieną. Jokie pinigai to neverti. Girdėjau, kad jiems trūksta visko, net maisto.

Absurdas, kai pagalvoji, kad taip priversti dirbti ne neatsakingai sovietinei sistemai priklausantys žmonės, o bene labiausiai išsivysčiusios šalies ekspertai. Stebėtina, kad istorija gali pasikartoti”, – sakė černobylietis.

Tiesa, S.Beliakovo teigimu, dabar japonai neturi kitos išeities, tik aukotis dėl daugelio. Tuo tarpu, anot G.Wotawos, jei japonai inžinieriai būtų pasilikę jėgainėje iškart po cunamio ir pamėginę atkurti elektros tiekimą, reaktorių aušinimo problemos galėjo nebūti.

S.Beliakovas pabrėžė ir kitą problemą – nors daugelis Černobylio avarijos likviduotojų jau seniai mirę arba skundžiasi sveikatos problemomis, pasaulis vis dar nepakankamai įvertino visas aukas.

„Kalbu ne tik apie pinigus. Žinoma, jų, kaip ir dėmesio, mums trūksta. Labai skaudina tai, jog visi susirūpinusiais ir užuojautos kupinais veidais klausosi apie mūsų kančias, bet vėliau sako: „Nėra jokių įrodymų, kad dėl to kaltas Černobylis”, – teigė S.Beliakovas.

Net tarptautinės agentūros, tokios kaip tarptautinė atominės energetikos agentūra TATENA, iki šiol pripažįsta tik dešimtis Černobylio aukų. Žiaurus sutapimas – oficialiai incidento Fukušimos atominėje jėgainėje aukomis laikoma tik kelios dešimtys žmonių.

S.Beliakovas baiminasi, jog pasaulis pamirš tūkstančius japonų, kurių gyvenimą amžiams pakeitė nelaimė atominiuose reaktoriuose.

„Tie japonai, kurie liko gyvi po Hirosimos ir Nagasakio atominių bombardavimų, vadinami „hibakusha”. Tai savotiški visuomenės atstumtieji, kuriuos užjaučia, bet nenori prie jų prisiliesti. Maniau, kad tokie buvome ir mes, černobyliečiai. Bijau, kad po Fukušimos mūsų bus daugiau”, – svarstė S.Beliakovas.

Tokių svarstymų jau pasigirdo ir Japonijoje, kur, kai kurių ekspertų manymu, net ir gerokai pavėluotai paskelbus apie evakuaciją iš pavojingos zonos liko tūkstančiai žmonių, nežinančių, kas jų laukia.

Už kompanijos TEPCO pažadėtas kompensacijas nukentėję japonai vargiai galėtų įsigyti būtinų vaistų. Ką jau kalbėti apie nežinią palikus savo namus, esančius keliasdešimt kilometrų nuo nelaimės zonos.

Kas laukia šių žmonių, iki šiol negali pasakyti net Japonijos vyriausybė, lakoniškai pabrėžianti, jog nukentėjusiaisiais „bus pasirūpinta”.

O kas ir kaip pasirūpins pačia Fukušimos elektrine? Juk avarijos likvidavimas – ilgametis rūpestis.

Dar prieš 10 metų buvo kalbama, kad virš Černobylio 4-ojo reaktoriaus įrengtas sarkofagas nėra sandarus. Pro skyles veržiasi vanduo, į aplinką patenka radiacijos.

„Pamenu, kaip prieš keliolika metų kalbėjo, jog statys naują sarkofagą, dar didesniu apsauginiu gaubtu uždengs reaktorių, kad būtų saugiau.

Ar tai buvo padaryta? Viskas liko tik kalbos ir pažadai”, – numojo ranka černobylietis.

Jis įsitikinęs, kad po tokios nelaimės, kuri užgriuvo Japoniją, šios vyriausybė dar ilgai negalės skirti deramo dėmesio Fukušimos jėgainei.

Nepaisant Japonijos vyriausybės patikinimų, jog radiaciją skleidžiantys Fukušimos reaktoriai bus uždengti sandariais gaubtais, niekas negali pasakyti, kada tai nutiks.

Naujajam Černobylio gaubtui daugiau nei milijardą eurų pažadėjusios valstybės donorės ir organizacijos tikisi, kad šis bus pastatytas iki 2015 metų.

Tuo tarpu žemės drebėjimo ir cunamio pasekmes milijardais dolerių skaičiuojanti Japonija ilgai gali nerasti lėšų sarkofagui virš Fukušimos jėgainės. Juo labiau jei pasikartos pasiteisinimai, jog įrodymų dėl žalingo sklindančios radiacijos poveikio nėra.

Todėl net ir kantriems bei, regis, puikiai organizuotiems japonams gali tekti laukti, kol kas nors atlygins žalą žmonėms ir gamtai. Ir melstis, kad klaidos nepasikartos.

Tik miestu vaiduokliu kaip ir Pripetė virtusi Fukušima vis primins – tai nutiko jau ne sykį.

Po avarijos Černobylyje 1986 metais sovietų inžinieriai skubiai suprojektavo ir pastatė reaktoriaus bloko gaubtą iš betono ir plieno, vadinamąjį sarkofagą.

Iš pradžių buvo planuojama, kad ši apsaugos priemonė bus laikina ir naudojama daugiausia 20 metų. Vis dėlto jau seniai būgštaujama dėl sarkofago patvarumo ir po juo esančių itin radioaktyvių medžiagų.

Planuota, jog šalia senojo sarkofago bus pradėtas statyti naujas, kuris po kelerių metų turėtų būti uždėtas ant senojo.

Tačiau šį projektą finansuojantis Europos atkūrimo ir plėtros bankas (EBRD) dar nėra surinkęs pakankamai lėšų, kad naujasis gaubtas būtų baigtas.

Per praėjusią savaitę vykusią donorų konferenciją pavyko užtikrinti, kad šiam projektui bus skirta 550 mln. eurų (1,9 mlrd. litų).

Didžiąją dalį jų skyrė Europos Sąjunga. Lietuva skyrė 10 tūkst. eurų. Tačiau norint baigti visus darbus reikia surinkti apie 740 mln. eurų (2,56 mlrd. litų).

Ukraina jau leido suprasti, kad dėl ekonomikos krizės tokių lėšų skirti viena nesugebės. Todėl iki šiol neaišku, ar 2007 m. turėję prasidėti darbai bus baigti laiku – 2015 metais.

Ekspertų skaičiavimais, dar daugiau gali kainuoti Fukušimos reaktorių uždengimas panašiais gaubtais, mat Japonijoje buvo pažeisti ne vienas, o 4 iš 6 reaktorių.