Kai Pavilnyje esančiame jaunųjų gamtininkų centre pasirodo lankytojai, gyvūnai tuoj sukrunta. Ožkos per aptvaro kraštus tiesia snukius, poniai kanopomis baksnoja žemę.
„Visi gyvūnai yra reketininkai. Kai tik pamato žmonių grupes – šeimas, moksleivius, tuoj pripuola, nes žino, kad iš lankytojų gaus dovanų”, – juokėsi biologinės įvairovės skyriaus laborante dirbanti 35 metų Sondra Jonceva.
Šiuo metu gamtininkų stotyje laikoma 400 gyvūnų.
– Vilniečiai į gamtininkų centrą pažiūrėti gyvūnų keliauja ne tuščiomis?
– Taip, atsineša maisto. Ir gyvūnams jau išsivystė refleksas: jeigu pamato, kad eina daug žmonių, supranta, ką nors gausiantys. Didžiausi reketininkai – poniai, žąsys ir ožkos.
Pastarosios labai mėgstamos, nes moka išraiškingai prašyti atneštų lauktuvių.
Tačiau vieną kartą neišvengėme nelaimės, kai kažkas stirnai grūdų padavė kartu su polietileno maišeliu. Gyvūnas nugaišo.
Todėl ir prižiūrime, kad žmonės elgtųsi atsakingai.
Daugiausia ekskursijų sulaukiame balandžio–birželio, rugsėjo ir spalio mėnesiais. Geri orai, pas mus gražu, yra į ką pažiūrėti, gyventojai ir patiesalų atsiveža, surengia nedideles iškylas.
Kiti atveža savo vaikus supažindinti su gyvūnais. Mes turime visą kaimo aptvarą – vištas, kalakutą, avis, ožkas, antis.
Centre gyvena ir žuvys, iguanos, smulkieji žinduoliai bei egzotiniai – beždžionė, lama, meškėnai. Turime kalbančią papūgą – ir pasisveikina, ir kavos pasiūlo, kai lankytojai eina pro šalį.
– Tikriausiai dirbant su gyvūnais netrūksta linksmų istorijų?
– Pavasarį prabudus gamtai gyvūnai tampa ypač aktyvūs.
Šiuo metų laiku aš čia būnu populiariausia mergina. Gandras siūlo lizdą susisukti, kalena snapu, plunksnas demonstruoja.
Kranklys man nešioja ir įvairius pagaliukus, kėkštas kirminus dovanoja.
O beždžionės gerai skiria žmones pagal lytį. Jos laiko save hierarchiniais gyvūnais, esančiais aukštesnio rango.
Mūsų patinas labai mėgsta merginas, kurios ateina trumpais sijonais ir giliomis iškirptėmis. Tuoj prieina, antakius kilnoja, bando po sijonu pažiūrėti.
Prieš dešimtį metų turėjome elnią, kuris moteris pripažindavo, o vyrus laikydavo konkurentais. Jis per rują sugebėjo pabėgti iš voljero.
Pakėlė kaimo tualetą ant ragų, vieną vyrą pavaikė, kitam šiltnamį išdraskė. O paskui moteris, kurios ėjo į darbą, drąsiai nusekė. Ten jų teritorijoje jis buvo sugautas ir pargabentas į centrą.
Turėjome ir vištų aptvare išsiritusį balandį. Kartą kilo triukšmas. Žiūrime, balandis vištai asistuoja, poravimosi metu gaidį šalin veja.
– Šiuo metu jūsų centras parduoda kelis ponius. Ar dažnai vilniečiai įsigyja iš jūsų gyvūnų, o gal patys atneša jums rastus pametinukus ar tuos, kurių nebenori auginti?
– Mūsų gyvūnai dauginasi, todėl galime dalį parduoti. Prieš kelerius metus esame pardavę kelis ponius ir kelias avis. Be to, parduodame jūrų kiaulytes, smiltpeles, kitus graužikus.
Aš pati labiausiai domiuosi smulkiaisiais graužikais, žinduoliais ir jais rūpinuosi. Kiekvienas gyvūnas skirtingas ir savaip įdomus.
Pavyzdžiui, jau dešimt metų pas mus gyvenantis kranklys Krunka moka atkartoti keletą žodžių. Žako veislės papūga Ūbas nėra itin švelnaus būdo, kartais įžnybia, bet vis tiek įdomi, klauso, mokosi mėgdžioti. Kartą sargą apgavo pamėgdžiodama durų skambutį.
Vieni vilniečiai yra atvežę mums dekoratyvinių voveraičių. Matyt, manė, kad jos sėdės vietoje ir gliaudys riešutus. Tačiau jos labai judrios, joms reikia erdvės, o buvo laikomos nedideliame narve. Dabar pas mus jos turi pakankamai vietos.
Priglaudžiame gyvūnus, kuriuos atneša žmonės. Vieni žiemą rado šuns iš lapų iškapstytą ežiuką. Jis nebūtų likęs gyvas. Žmonės atvežė, gyvena jis pas mus iki šiol, netrukus išleisime į laisvę.