- Daug kartų yra tekę važiuoti į užsienį, vežti keleivius?
- Ne, mes čia su draugais važiavome. Važiavome dėl darbo septyniese. Kas gavo darbą – liko Danijoje, o kas negavo – grįžo atgal. Pavasaris šaltas, viskas vėliau prasideda. Tik už poros savaičių darbo bus daugiau.
- Kokiu autobusu važiavote?
- „Mercedes“ mikroautobusu.
- Ar ilgai truko kelionė?
- Ilgai, nes nuo ankstyvo ryto iki pusės dešimtos vakaro mus pralaikė Danijos pasienio policija. Važiavome per Lenkiją ir Vokietiją. Iš namų išvažiavome apie pietus apie pusę trijų, o anksti ryte apie septintą buvome Danijoje.
- Keliavote daugiausiai naktį, tai šuniukams kelionėje nebuvo karšta?
- Nebuvo - čia tik pas mus karšta ir iki pusės Lenkijos. O Danijoje ryte buvo 9 laipsniai šilumos. Mikroautobuse yra kondicionierius – tai normali mašina. Juk ne kokioje nors priekaboje šuniukus vežiausi.
- Visą kelionės laiką jie prabuvo narvuose?
- Ne, mes jais rūpinomės, sustodavome, išleisdavome į lauką. Lakinome vandeniu, maitinome, nelaikėme visas tas valandas uždarytų. Didžiąją laiko dalį šuniukai praleido mikroautobuso salone, draugavo su keleiviais, tik ties pasieniu mes juos įdėjome į narvus, nes manėme, kad negalima šunų laikyti salono viduje.
- Ar neužkliuvo šuniukai Vokietijos pasienyje?
- Mums Vokietijoje nė pusės žodžio nesakė, patikrino šunelių dokumentus. Viskas buvo tvarkinga. Šuniukai turėjo europasus.
- Ar žinojote, kad Danijoje yra apribojimų įvežant gyvūnus?
- Dabar jau žinau. Bet ten būnant man niekas neparodė, kad yra toks straipsnis. Apie tai, kad vienam žmogui galima įsivežti penkis šunis, sužinojau tik grįžęs į Lietuvą iš žiniasklaidoje cituojamos konsulės kalbos. O Danijos pareigūnai man nieko neaiškino, į mane žiūrėjo kaip į trečiarūšį. Paėmė raktus, stvėrė mašinos dokumentus, teises ir mano asmens tapatybės kortelę. Paėmė abu mano telefonus, navigacijos priemones. Kai atsidariau piniginę pasižiūrėti, kiek turiu pinigų, pareigūnas iš manęs ištraukė pinigus. Turėjau 2100 kronų (apie 966 Lt - J.N. past.), tai jis visas pasiliko ir surašė lapą, kad iš 20 tūkst. kronų baudos lieku jiems skolingas 17900 kronų. Daiktus atidavė tik paleisdami.
Iš pradžių atėjęs jis pasakė, kad už šuniuką reikia sumokėti 5 tūkst. kronų, ir važiuojate toliau. Po 20 minučių pasakė, kad - 3 tūkst. už šuniuką, o galiausiai liko 2800 kronų už vieną šuniuką, ir galime važiuoti. Mes sutikome sumokėti, skambinome pažįstamiems dėl pinigų, o tada pareigūnas pasakė, kad šuniukus užmigdo. Baudą būtų sumokėjusi veislyno savininkė, kuriai mes turėjome perduoti šuniukus. Bet jie su ja iš viso nekalbėjo.
- Kokia kalba bendravote su danų pareigūnais?
- Angliškai. Mano draugas, važiavęs kartu, labai gerai kalba angliškai.
- Kaip reagavote, kai jie pasakė, kad šuniukus užmigdys?
- Mes nesutikome, bet mus apgavo. Liepė važiuoti paskui jų automobilį iki įstaigos, kur šuniukus neva dar kartą patikrins veterinaras, nors prieš tai ryte pasienio poste veterinarai juos jau buvo patikrinę, ir tada sumokėję po 2800 kronų už kiekvieną šuniuką galėsime važiuoti toliau. Tik atvažiavus į vietą pasakė, kad dabar šituos šunis užmigdys.
- Dar kartą apžiūrėję veterinarai šuniukus nusprendė užmigdyti?
- Veterinarų ten iš viso nebuvo. Nežinau, kas tai per įstaiga. Sustatytos statinės, rampa – matyt, ten migdo visus konfiskuotus šunis. Ta vieta apie 30 km už Vokietijos sienos. Laukė tik viena moteris jau pasiruošusi švirkštą, vaistus, ir dar atsinešė didelį butelį su nuodais.
- Kada supratote, kad šuniukus ketina užmigdyti?
- Atvažiavę sustojome, jie nuėjo pakalbėti. Pasienio policijos pareigūnas atidarė autobusiuko galą ir išėmė pirmą narvą, antrą, o trečią liepė patiems atnešti. Ir tik tada viršininkas pasakė, kad juos užmigdo.
- Kaip į tai reagavote jūs ir keleiviai?
- O kaip galima reaguoti, kai sveiką mažą gyvą šuniuką paima ir suleidžia jam nuodų? Bandėme priešintis, bet jie sakė, kad nieko nebus, ir kad taip jie daro kasdien.
- Ar tikrai nebuvo kitos galimybės? Jie neturi jokio karantino, kur tuos šuniukus būtų galėję palaikyti tegul ir už tam tikrą mokestį?
- Jie man iš viso nieko neaiškino. Prašiau nemigdyti, sakiau, kad sumokėsime baudą, ir jeigu negalima važiuoti į Daniją, važiuosime atgal į Vokietiją, ten paliksime karantine, o grįždami pasiimsime ir parsivešime į Lietuvą. O jie pasakė: „Ne, iš čia šunys niekur neišvažiuoja.“ Užmigdę šuniukus jie man nedavė net jokio dokumento, tik lapelį, kiek pinigų iš manęs paėmė, ir kiek aš jiems dar esu skolingas.
- Pareigūnai nematė, kad jūs filmuojate, kaip migdomi šuniukai?
- Autobuso galiniai langai užtamsinti, todėl jie nematė, kad mes filmuojame telefonu. Jie jautėsi ramūs, nes iš manęs paėmė abu mano telefonus, ir manė, kad aš tikrai nieko nenufilmuosiu, neįrašysiu pokalbių.
- Filmuotoje medžiagoje šuniukai atrodo prisnūdę, pareigūnai iškelia juos iš narvų bejėgius. Ar tikrai jų būklė buvo gera?
- Iš pradžių šuniukams suleido migdomuosius vaistus, kad jie užmigtų. O paskui leido nuodus. Jei suleidus nuodus šuniukas dar buvo gyvas, į švirkštą įtraukdavo oro ir leisdavo jo į širdį. Į šoną guldydavo tuos, kurie jau tikrai negyvi.
- Įraše nelabai gerai matyti, bet atrodo, kad tą darydami pareigūnai buvo gana gerai nusiteikę.
- Jau ten važiuojant jie buvo geros nuotaikos. Jie jautėsi puikiai, tai darydami ir išėję juokėsi tarpusavyje daniškai kalbėdami. Sunku buvo žiūrėti, mes nuėjome į automobilį, moterys verkė. Buvome bejėgiai pasipriešinti, jie nesiklausė, ką mes jiems sakome.
- Ruošiatės sumokėti danams tas 17,9 tūkst. kronų, kurias neva esate skolingas?
- Ne, nematau dėl ko. Kaip galiu mokėti, kai jie taip pasielgė? Ieškosime advokato, bandysime kažką daryti.