„Iki šiol nieko panašaus nebuvau nei matęs, nei girdėjęs”, – senamiestyje išvydęs ant dviaukščio pastato įsikūrusią antį negalėjo atsistebėti Lietuvos ornitologų draugijos narys Borisas Belchevas.
Nuo namo, ant kurio peri keistuolė Kėdainių antis, iki Nevėžio – maždaug puskilometris.
Didžiųjų ančių jaunikliai vos išsiritę jau pirmąją dieną ropščiasi iš lizdo ir krypuoja vandens link.
Kas laukia šių ančiukų, kurie į pasaulį ateis ant stogo? Juk teks kristi bent iš aštuonių metrų aukščio.
Ornitologų manymu, jaunikliams padėti beveik neįmanoma.
„Nebent būtume netoliese, kai jie išsiris. Tada tektų užsiropšti ant stogo, surinkti į pintinę ir iškart nunešti į Nevėžį, – svarstė B.Belchevas. – Kitaip jie iš didelio aukščio kris ant kieto grindinio.
Neverta net bandyti lizdą perkelti kitur – antis jį paliktų. Gal būtų galima paimti kiaušinius ir padėti juos po perinčia višta. Tačiau tai – įžūlus kišimasis į gamtą.”