„Yra
toks posakis – grožis reikalauja aukų. Mokslas šiuo atveju taip
pat,“ – šypsosi trijų valandų kirų „bombų“ ataką
atlaikiusi Ingrida Meškinytė. – „Žieduojant kirų jauniklius,
suaugę paukščiai suka ratus virš galvų ir tarsi susitarę visi
bombarduoja. Tokiu būdu jie ginasi. Bjauru, bet iš tikrųjų rūbai
nesunkiai išsiskalbs, o taip vadinami paukščių „pasai“ (aut.
past. – žiedai) suteiks labai daug naudingos informacijos“.
Per
tris valandas ornitologai mėgėjai Krivėnų tvenkinio saloje
sužiedavo
daugiau nei du šimtus rudagalvių kirų.
Jiems ant kojų uždėti
specialūs metaliniai žiedai su įspaustais unikaliais numeriais.
„Paukščiai
žieduojami siekiant nustatyti jų klajones
bei migracijos kelius. Mažas žiedelis yra tarsi paukščio
tapatybės kortelė. Vėliau, kur nors tą paukštį pagavus, radus
žuvusį ar kitaip perskaičius jo žiedo numerį, galima nustatyti,
kur, kokio amžiaus ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo žieduotas,
kokiu greičiu ir kokį atstumą jis nukeliavo, koks likimas jį
ištiko,“ – pasakoja Ingrida Meškinytė.
Anot
jos,
paukščius žieduoti gali ne kiekvienas, tam reikalingos specialios
žinios. Paukščių žiedavimą Lietuvoje koordinuoja ir tam
reikalingus žiedus išduoda Kauno Tado Ivanausko zoologijos
muziejuje įkurtas Paukščių žiedavimo centras.
„Negalima
kolonijoje esančių paukščių žieduoti per lietų arba kai labai
karšta. Žieduojant paukščiai pakyla iš savo lizdų, todėl labai
svarbu, kad likę jaunikliai patirtų kuo mažiau streso, nesušaltų
ar neperkaistų.
Būtent dėl to žiedavimo trukmė ribojama. Šiuo
atveju turėjome viską atlikti ne ilgiau kaip per tris valandas,“
– sako mergina.
Krivėnų
telkinio saloje peri apie 2000 rudagalvių kirų porų. Kiekvieną
žiemą „Lietuvos gamtos fondo“ darbuotojai organizuoja talką,
kurios metu sala tvarkoma. Kad atsirastų atvirų vietų šiems
paukščiams perėti, gamtosaugininkai išpjauna, iškerta krūmus.
Apie
rudagalvius kirus:
Rudagalvis
kiras – vienas dažniausių paukščių Lietuvoje.
Aptinkamas vidaus vandenyse, pelkėtose vietovėse. Labiausiai
mėgsta seklius ežerus ir tvenkinius. Lizdus krauna salose, pelkių
kupstuose, raistų klampynėse. Jaunikliams paaugus, pasklinda po
ežerus, upes, vandens saugyklas, tvenkinius. Dažni pajūryje,
laukuose, gyvenvietėse, net miestuose.
Dažniausiai
žiemoja vakarų ir pietų Europoje. Pasirodo kovo viduryje,
išskrenda užšalus vandens telkiniams.
Paukštis
aktyvus šviesiuoju paros laiku. Skraido ne
aukštai, apie 3-5 m virš vandens ir ieško grobio. Jį pastebėjęs
puola į vandenį ir pusiau pasineria. Ilsisi plūduriuodamas
vandenyje, bet dažniausiai tupi sausumoje netoli vandens. Labai
triukšmingas, nuolat rėkia, klykia.
Rudagalviai
kirai lytiškai subręsta dvejų metų. Peri kolonijomis. Pavasarį
lizdo teritoriją pasirenka jau kovo pabaigoje. Lizdą suka
balandžio pradžioje ant žemės, tarp pernykščių žolių,
nendrių, švendrų.
Dažniausiai
padeda 2-3 kiaušinius. Perėti pradeda padėjus paskutinį
kiaušinį. Peri abu porelės nariai, 22-24 dienas. Maždaug 25
dienų jaunikliai apsiplunksnoja ir pradeda skraidyti.
Minta
rudagalviai
kirai paprastai bestuburiais gyvūnais, ypač vabzdžiais. Taip pat
lesa varliagyvius, žuvis, rečiau – smulkius žinduolius.
Naudingi tuo, kad sunaikina gausybę kenksmingų vabzdžių, jų
lervų bei kitų žalingų žemės ūkiui bestuburių.