Tik įsukus į Žemaičių šeimos sodybos kiemą, gamtininkus pasitinka namo šeimininkė Regina Žemaitienė. Linksmai nusiteikusi moteris svečiams aprodo, iš kurių plyšių vos sutemus apie pusė vienuolikos raketų greičiu į lauką išskrenda daugybė šikšnosparnių.
„Vasaras čia leidžiame jau ketverius metus ir visą tą laiką už namo sienos turime kaimynų. Paprastai vasarą jie išskrisdavo į mišką, bet šiemet jie taip nepasielgė. Šiais metais jų nepaprastai daug“, – su šypsena apie savo įnamius pasakoja R.Žemaitienė, neslėpdama, jog gamtą jos šeima myli.
Ne vienerius metus šikšnosparnius Lietuvoje tyrinėjantis K.Baranauskas sako, kad šikšnosparniai apsigyvena pas gerus žmones, ir tuoj pat išsitraukia ultragarso detektorių. Tai – specialus prietaisas, kuriuo galima išgirsti žmogaus ausimi negirdimus garsus. Būtent tokius ir skleidžia šikšnospariai.
Prietaisas transformuoja garsus taip, kad mes išgirstame šikšnosparnių atsargų traškėjimą, cypsėjimą, čirškėjimą ir alsavimą. Pagal garsus mokslininkas gali nustatyti žinduolio rūšį.
Apžiūrėję galimas šikšnosparnių buveinės, t.y. Žemaičių namo landas, susėdame laukti tamsos. Tuo metu K.Baranauskas pasakoja, kad ši gyvūnų rūšis yra itin artima žmonėms.
„Šikšnosparniai nuo senų laikų yra susigyvenę su žmonėmis. Pirmiausia šikšnosparniai įsikūrė olose, grotose, o po to ten įsikūrė žmogus. Taigi mes kartu su šikšnosparniais gyvename pora milijonų metų“, – sako zoologas.
Prilyginti su žmonėmis šikšnosparnius, kurių Lietuvoje priskaičiuojama 15 rūšių, galima ir dėl jų gyvenimo trukmės. Paprastai šie padarėliai gyvena apie 40 metų ir susilaukia vieno, dviejų, kartais trijų jauniklių. Lietuvoje labiausiai paplitusi šikšnosparnių rūšis – šikšnelės. Daugiausia jie minta uodais. Ir jų per vakarą vidutiniškai sukremta 3–5 tūkstančius. Kiti stiprinasi grambuoliais – vabzdžiais, kurie liaudiškai vadinami karkvabaliais.
„Gydytojų skaičiavimais, tie šikšnosparniai, kurie gyvena maliarijos židiniuose, per metus išgelbsti du milijonus žmonių gyvybių“, – apie šikšnosparnių naudą pasakoja gamtininkas.
Lietuvoje šių žinduolių, išlendančių naktį, populiacija gali siekti ir pusės milijono.
Sulaukus tamsos ir į rankas paėmus tuos pačius ultragarso detektorius, garsas iš jų sklinda jau kur kas aiškiau ir garsiau. Šikšnosparnių tyrinėtojas paaiškina: susiruošę skristi gyvūnai aktyviau skleidžia garsus.
Nukreipiame žvilgsnius į matomas medinio namo ertmes pastogėse, palangėse ir laukiame. Tačiau nuobodžiauti ilgai netenka. Netrukus pasipila būrys šikšnosparnių, kiti baiminasi prožektoriaus šviesos, todėl prieš medžioklės skrydį dar pasiraivo.
Virš galvos skraidant būriui šikšnosparnių, kyla mintis, jog šie gali įsivelti į plaukus. Tačiau zoologas nuramina: nors tokia teorinė galimybė yra, bet tikimybė, jog taip nutiks, itin menka.
„Kai kuriose valstybėse keletas tūkstančių žmonių mėgino įrodyti ir tyčia naktį laukė, kad į plaukus įsiveltų šikšnosparnis. Tačiau jiems teko nusivilti, nes per tokias akcijas nė vienas šikšnosparnis į plaukus neįsivėlė. Bet taip nutikti gali, nes plaukai ir pūkai sugeria ultragarsą, todėl nepatyręs, jaunas šikšnosparnis gali kliūties ir nepastebėti“, – šypsodamasis aiškina K.Baranauskas.
Mokslininkas suskaičiavo, kad kartu su Žemaičių šeima vienu namu dalinasi visa kolonija šikšnosparnių. O jų čia gyvena dvi rūšys. Viena iš jų – į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas vėlyvasis šikšnys.
Anot Neries regioninio parko vyr. specialisto Sauliaus Pupininko, kol kas gyventojams padėti nepavyks, nes užfiksuota saugoma šikšnosparnio rūšis: „Kol kas teks laukti rudens ir stebėti. Galbūt jie patys išskris.“
Zoologas K.Baranauskas sako, kad šie žinduoliai žmonėms nepavojingi. Vienintelis pavojus – pasiutligė: „Jie kaip ir visi laukiniai gyvūnai gali pernešti pasiutligę, bet ja ši rūšis serga 100 karų rečiau nei plėšrieji žinduoliai – šunys, katės.“
Taigi tikriesiems namo šeimininkams ir toliau teks bičiuliautis su šikšnosparniais.