Suaugusių lūšių pora Pūkutė ir Girinis nuo savo penkių savaičių atžalų neatsitraukia nė per žingsnį – prisileidžia tik ėdalo atnešančius prižiūrėtojus.
Lūšiukai po metų bus išvežti į aptvertą Telšių urėdijos miško teritoriją, kur gyvens dar kelis mėnesius.
Ūgtelėję plėšrūnai pratinsis gyventi laukinės gamtos sąlygomis, ugdys savo medžioklės instinktą.
Jei lūšys sėkmingai prisitaikys prie naujos aplinkos, jos visam laikui bus paleistos į mišką.
Vieta, kur planuojama išleisti lūšis, yra kruopščiai slepiama, siekiant apsaugoti žvėrelius nuo medžiotojų.
Paaugusių lūšių parengimą gyventi laisvėje finansuos Europos Sąjunga. Šie žvėrys nyksta visame Senajame žemyne.
Be lūšių, Zoologijos sode pastaruoju metu po vieną jauniklį atsivedė Sibiro kalnų ožiai, ilganosiai meškėnai ir kapucinai (kabiauodegių šeimos beždžionių gentis).
Jauniausias iš viso mažylių būrio – kalnų ožiukas.
Su savo šeimyna jis gyvena natūralioje įkalnėje įrengtame voljere.
Iki 40 centimetrų užaugantis ilganosis meškėnas gali atimti iš lankytojų pernelyg arti grotų laikomą maistą, prikrėsti kitų eibių.
Itin judrūs ir kapucinai. Tiesa, šie gyvūnai dar bent pusmetį nenulipa nuo savo motinos kupros.
Medžioja latviai
Ilganosiai meškėnai paplitę Šiaurės Amerikoje, kapucinai – Centrinėje, Pietų Amerikoje. Sibiro kalnų ožiai veisiasi ne tik šioje teritorijoje, bet ir Mongolijoje, Kinijoje, Afganistane. Apie 90 procentų visų lūšių gyvena Sibire.
Šie gyvūnai yra įrašyti į Tarptautinę, o lūšis – ir į Lietuvos raudonąją knygą.
Latvijoje lūšis leidžiama medžioti. Kai kurios iš Lietuvos į kaimyninę šalį nuklydusios lūšys ten ir žūva.