Į Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Biržų rajono agentūrą antradienį paskambino susirūpinę paaugliai. Jie papasakojo, kad Biržuose tyvuliuojančiame Širvėnos ežere girdi kaukiant šunį ir paprašė jį išgelbėti.
Aplinkosaugininkai rūpinasi laukiniais gyvūnais, o beglobius naminius gyvūnus gaudo komunalininkai. Todėl agentūros vyriausiasis specialistas Artūras Griška apie šunį pranešė Biržų komunalinio ūkio atstovams.
Tačiau kai jam netrukus paskambino dar viena moteris, kuri sakė jau antrą parą girdinti netoli pėsčiųjų tilto per Širvėnos ežerą kaukiantį šunį, aplinkosaugininkas pats nuskubėjo į nurodytą vietą.
Iš ežere žvejojusių paauglių pasiskolinęs valtį, vyriškis nuplaukė į tą pusę, kur girdėjosi šuns kauksmas. Maždaug 60-70 metrų nuo kranto, tarp tankiai sužėlusių švendrų ant vandens plūduriavo medgalis, o ant jo vos laikėsi nedidelis mišrūnas.
A.Griška jį ėmė kalbinti, tačiau išsigandęs keturkojis į valtį lipti bijojo. Tik po maždaug valandos aplinkosaugininkui pavyko jį į valtį prisikviesti. Pamatęs balzganas, tarsi nepermatoma plėvele aptrauktas šuns akis, jis suprato, kad maždaug 2-3 metų gyvūnas yra visiškai aklas.
Parplukdytą į krantą nelaimėlį gelbėtojas atidavė komunalininkams. Planuojama vėliau jį perduoti Panevėžio gyvūnų globos draugijai.
Pasak A.Griškos, ant kranto buvę paaugliai jam papasakojo prieš kurį laiką matę, kaip kažkokie žmonės kitam šuniui į akis pripurškė pipirinių dujų, o vėliau jį užmušė. Neatmetama galimybė, kad ir iš ežero išgelbėtas gyvūnas regėjimą prarado dėl žiauraus žmonių elgesio.
Aplinkosaugininkas įtaria, kad ir ežere šuo atsidūrė ne be žmonių „pagalbos“. Aplinkoje dėl aklumo nesiorientuojančio keturkojo vandenyje laukė tik mirtis. A.Griška tikisi, kad galbūt atsilieps žmonės, atpažinę šį šunį, gal pavyks nustatyti jo šeimininkus.
Pasak Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovės Rūtos Liberienės, jei veterinarai nuspręs, kad dėl aklumo šuo nepatiria kančių, jį draugija paims globoti ir bandys surasti naujus šeimininkus. Kinologės teigimu, kurčias ar aklas šuo kuo puikiausiai prisitaiko ir gali gyventi pilnavertį gyvenimą. Žymiai sunkiau sekasi tiems sargiams, kurie dėl kokios nors priežasties praranda uoslę. Tuomet jie net gali atsisakyti ėsti, jiems gresia mirtis.