Bičių ir žmogaus kaimynystė. Ar bičiulystei lemta tęstis?

Lietuvos bitininkų sąjungos (LBS) prezidentas prof. habil. dr. Algirdas Skirkevičius pasakoja, kad bitininkystė svarbi pirmiausia kaip medaus produkcijos ir kitų produktų (bičių pikio ir duonos, pienelio, žiedadulkių ir kitų) šaltinis. Kita vertus, bitės ypač reikšmingos augalų apdulkinimui. Nors šį darbą atlieka visų rūšių vabzdžiai, kurie renka nektarą, tačiau bitės dažniausiai sudaro didžiausią tokių vabzdžių dalį. Šiandien nėra abejonių: bičių skaičiaus mažėjimas derliui turi neigiamos įtakos. Jeigu norime turėti gerą vaisių, uogų, sėklų derlių, reikia, kad augalai būtų apdulkinti.

Kai JAV smarkiai sumažėjo bičių skaičius, buvo ypač susirūpinta – ieškoma būdų, kaip padėtį pagerinti, tam netgi skiriama nemenka parama. Norima išsiaiškinti bičių žuvimo priežastis ir rasti būdų, kaip populiaciją atkurti. Prieš kelerius metus pastebėta, kad kai kuriose JAV, Kanados valstijose žūva nuo 60 iki 100 proc. bičių šeimų. Tai amerikiečių bitininkams tapo tikra tragedija.

Šios nelaimės priežasčių daug. Viena jų – netikėtas, nepaaiškinamas bičių žuvimas. „Iki šiol niekas nesugeba išsiaiškinti, kodėl jos žūva. Kita priežastis – intensyvi Šiaurės Amerikos žemės ūkio chemizacija (insekticidų ir kitų pesticidų neribotas naudojimas, tręšimas sintetinėmis trąšomis), laukuose auginamos monokultūros ir dar daugelis industrinio žemės ūkio dalykų, kurie turi neigiamos įtakos bičių sveikatingumui.

Manoma, kad nuošalyje neliko ir genetiškai modifikuoti augalai, kurie atliko savo „juodą darbą“, tik tą įrodyti nėra paprasta“, – apie amerikiečių bitininkų bėdas pasakoja A.Skirkevičius. Jei Šiaurės Amerikoje bičių šeimų skaičius tokiais tempais mažės ir toliau, manoma, kad po dvidešimties trisdešimties metų šių naudingų vabzdžių žemyne gali visiškai nelikti.

Europoje, pasak A.Skirkevičiaus, situacija kur kas geresnė negu Šiaurės Amerikoje, tačiau taip pat jau pasigirsta pranešimų apie masinius bičių šeimų žuvimus Ispanijoje, Prancūzijoje ir kitose Pietų Europos valstybėse. Iki šiol nepavyko nustatyti kokio nors dėsningumo, kodėl mūsų žemyne bitės taip pat pradeda masiškai žūti. Kitaip tariant, žuvimai vieną žiemą pasireiškia vienoje valstybėje, kitą – kitoje. Kelerius metus būna visai ramu, o vėliau vėl atsiranda bėdų.

Lietuvoje situacija panaši kaip ir kitose Europos šalyse. Pietinėje mūsų šalies dalyje pastebimas didesnis bičių šeimų žuvimas, o šiaurinėje šie reiškiniai retesni. Vidurio Lietuva pagal bičių žuvimo mastą užima tarpinę padėtį. Aptikti aiškią priklausomybę, nuo ko žūva bitės, sunku. „Yra bitynų, kurie iš pažiūros atrodo sveiki, tvarkingi, bet netikėtai juose žūva daug bičių šeimų.

Sudėtinga paaiškinti, kas ten galėjo atsitikti, – pasakoja A. Skirkevičius. – Vis dėlto viena pagrindinių bičių žuvimo mūsų šalyje priežasčių yra varozės erkės ir jų platinamos ligos. Dėl jų žūva apie penktadalis visų neišgyvenusių šeimų. Jeigu bitininkai prastai ar netinkamai kovoja su erkėmis, labai didelė tikimybė, kad jie turės nemažai nuostolių. Visos kitos priežastys (bičių ligos, graužikų pakenkimai ir pan.) sudaro dar apie penktadalį žuvimų. Į tą skaičių galima įskaičiuoti ir prastą bičių priežiūrą. Manoma, kad natūralu, jeigu žūva apie dešimtadalis bičių šeimų. Didesnis skaičius kelia rimtą susirūpinimą, reikia imtis vienokių ar kitokių priemonių, kad jį sumažintume.“

„Europos Sąjungos institucijos yra uždraudusios bitynuose naudoti daugelį apsaugos preparatų nuo ligų, išskyrus priemones nuo erkių. O, pavyzdžiui, vaistų nuo bičių viduriavimo ar kitų ligų nėra. Dabar situacija dėl bičių ligų gydymo yra beveik prasčiausia, palyginti su ankstesniais laikais.

Bičių ligos tapo tik paties bitininko bėda. Anksčiau būdavo vaistų, bet ES juos uždraudė, nes daugelis jų – antibiotikai, kurie esą gali patekti į medų. Tačiau reikėtų, kad būtų vaistų, skirtų bitėms gydyti. Bitininkai kartais bando jas gydyti natūraliomis priemonėmis, pavyzdžiui, česnakais, žolelėmis, bet jos nelabai veiksmingos. O sergančios bitės dažniausiai išnyksta. Pavyzdžiui, vagiliaujančios sergančios bitės atneša į sveikus bitynus perų puvinių, o vaistų šiai ligai gydyti nėra. Negydomos ligos plinta. Žinome, kad Lietuvoje atsiranda nauja bičių ligos nozemozės forma, nuo kurios šeimos daug greičiau išmiršta: bitės tiesiog dingsta iš avilių. Pas mus lankėsi mokslininkai, kurie tyrė, ar nėra naujų bičių ligų. Atsakymų dar neturime. Mūsų kraštuose, džiaugiamės, nebuvo masinio bičių žuvimo. Girdėjome, kad nemažai bičių žuvo apie Tauragę, Marijampolę, Varėną...“, – pasakoja Zarasų bitininkų draugijos pirmininkė Meilutė Mociškytė.

Žemės ūkyje naudojami pesticidai, ypač jeigu jais purškiami žydintys augalai, pasak A.Skirkevičiaus, be jokios abejonės, taip pat labai kenkia bitėms. Tai tiesioginis bičių naikinimas. Jau vien pavadinimas insekticidas sako, kad tai nuodas, naikinantis vabzdžius. O bitės juk irgi vabzdžiai. „Netikėkite chemikalų pardavėjais, kurie aiškina, kad jie nekenkia bitėms. Gali būti tik selektyvūs chemikalai, nuodijantys vienos grupės vabzdžius ir mažiau kenkiantys kitiems.

Tačiau tai irgi gana sąlygiška. Pesticidų, kurie nekenktų bitėms, yra labai nedaug. Visi žemės ūkyje naudojami chemikalai yra vienokie ar kitokie nuodai, tą pasako jų pavadinimo cido (lot. caedo – žudau, nuodiju) galūnė. Bėda yra ta, kad dabar į Lietuvą galima įvežti ES leidžiamus naudoti chemikalus, nebūtinai jie keletą metų bandomi mūsų šalies sąlygomis.

Tai nerimta, nes kiekviena firma suinteresuota parduoti kuo daugiau savo preparatų. Žmonės kartais gali pakenkti bitėms ne iš blogos valios, o tiesiog iš nežinojimo. Todėl visi, naudojantys pesticidus, privalo besąlygiškai laikytis atitinkamų taisyklių, kad kuo mažiau pakenktų aplinkai. Tada būtų išvengta tiesioginio bičių išnuodijimo. O dabar važiuojame per Lietuvą ir matome, kaip ūkininkai purškia žydinčius augalus. Ūkininkas, kuris taip elgiasi, kenkia ne tik bitėms, bet ir pats sau, nes be bičių jo augalai derės prasčiau“, – sako A. Skirkevičius.

Kiek Lietuvoje dabar yra bičių šeimų, pasakyti tikslaus skaičiaus negali nė LBS vadovas. Galima nebent suskaičiuoti tuos bitynus, kurie naudojasi kokia nors parama. O mėgėjų bitininkų ir jų laikomų bičių šeimų skaičius neregistruojamas. Lietuva nėra pramoninės bitininkystės šalis, kaip, pavyzdžiui, Argentina ar kitos Pietų Amerikos, Azijos šalys, turinčios labai daug medingųjų, natūraliai augančių augalų. Statistika rodo, kad pasaulyje daugiausiai medaus pagamina Kinija, Turkija, Argentina, Ukraina, JAV, Indija, Rusija, Meksika, Etiopija ir Brazilija. Mūsų šalyje daugiausia bitininkų mėgėjų, o profesionalų, kurie tik iš šio verslo gyventų, yra nedaug.

Lietuvoje (Ukmergės r.) yra tik vienas bitynas, kuriame laikoma tūkstantis šeimų. Šis ūkis automatizuotas, mechanizuotas. Pagal savo dydį ir gaunamą produkcijos kiekį toks bitynas niekuo nesiskiria nuo kitų šalių, kuriose bitininkystė plačiai išvystyta, verslinių bitynų.

Zarasų ir kituose aplinkiniuose rajonuose vyrauja nedideli bitynai: daug kas laiko iki penkių ar iki dešimties šeimų. „Žemės pas mus nėra derlingos, medingųjų augalų irgi mažiau. Be to, prastose žemėse augantys medingieji augalai išskiria mažiau nektaro. Taigi dažniausiai mūsų kraštų bitininkai turi kitus darbus ar verslus, o bitės yra tik papildomas užsiėmimas“, – pasakoja M.Mociškytė.

Ar verta vieną kitą avilį bičių laikyti sodyboje?

Pasak A.Skirkevičiaus, tai panašus klausimas, kaip svarstyti, ar verta eiti į mišką uogauti. Bitininkystė gali būti tam tikras pomėgis. Vienas kitas avilys sodyboje prasmingas kaip savotiškas malonumas, kurį suteikia bitininkavimas. Jo vadinti verslu negalima. Nauda tokia, kad bitės apdulkins aplink augančius augalus, gausime šiek tiek medaus, bet tik savo poreikiams. Tačiau norint užsiimti bičių laikymu, reikia turėti atitinkamų žinių. „Turime žinoti bičių laikymo, priežiūros taisykles, kad nepakenktume kaimynams, kad mūsų bitės neplatintų ligų kituose bitynuose. Juk vabzdžiams užtvarų nepastatysime, bitės gali nuskristi nuo avilio už kelių kilometrų. Tas, kuris laiko bites, turi prisiimti tam tikrą atsakomybę, jis atsako ne tik už savo, bet ir už kaimyno bityną“, – sako A. Skirkevičius.

„Žinoma, negalima pasakyti, kad pradedantieji bitininkauti turi ypatingos naudos. Tačiau gerai, kad žmonės nori tuo užsiimti. Aišku, kad verta bites laikyti. Smagu su jomis, įdomu, ir medaus savo yra. O žinių, kaip jas prižiūrėti, galima rasti literatūroje, galima kreiptis į rajonų bitininkų draugijas, lankyti kursus“, – sako M.Mociškytė.

Kiek vidutiniškai bičių šeima per sezoną suneša medaus, skaičiai įvairūs. Gali būti ir keliolika, ir kelios dešimtys kilogramų, nelygu bičių šeimos dydis, bityno vieta, medingųjų augalų rūšis ir plotas. Yra bitynų, kuriuose per dieną bičių šeima atneša net 7 kg nektaro. Jeigu bičių ganyklos geros, medaus bus daug, jei prastos – mažai. Kolektyviniai sodai, pasak A. Skirkevičiaus, nėra laikomi geriausiomis vietomis bitėms laikyti, nes jose daugiausiai žydinčių augalų būna tik pavasarį (kai žydi sodai), o vėliau medingųjų augalų lieka labai mažai. Jei soduose bitės pačios pragyvena ir dar šeimininkui suneša keliolika kilogramų medaus, to pakanka.

Geriau, kad nesugeltų

Dirbdama konsultante bitininkystės klausimais M.Mociškytė dažnai sulaukia klausimų, ką daryti, jei bitės sugėlė žmones. Jeigu smarkiai, patartina kreiptis į medikus. Žmonės, žinantys, kad yra alergiški bičių įgėlimui, turėtų iš anksto pasirūpinti atitinkamais vaistais. O geriausiai elgtis taip, kad nesugeltų. Laikantiesiems bites gyvenvietėse, kolektyviniuose soduose, konsultantė pataria netoli avilių pastatyti uždarą maždaug 2 m aukščio tvorą, kad bitės, skrisdamos iš avilio, pakiltų aukštai, o neskristų pažeme. Tuomet savo kelyje jos nesusidurs su žmonėmis. Avilių lakos turėtų būti atsuktos į tą pusę, kur bitėms niekas netrukdytų. Bitininkams mėgėjams pravartu žinoti bičių laikymo taisykles, kuriose viskas paaiškinta, kaip daryti, kad būtų saugūs kaimynai, kad nekiltų konfliktų su aplinkiniais. Pavyzdžiui, imant medų, kai bitės tampa piktesnės, vertėtų perspėti kaimynus.

Medaus sudėtis

Pagal kilmę medus skirstomas į nektaro medų ir lipčiaus. Nektaro medus gaunamas iš augalų nektaro, lipčiaus – iš augalais mintančių vabzdžių išskyrų likučių ant augalų gyvųjų dalių arba iš augalų gyvųjų dalių išskyrų.

Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas pateikia tokią medaus sudėtį: jame yra apie 19 proc. vandens, daug angliavandenių, iš kurių daugiausia – fruktozės ir gliukozės (po 33–40 proc.), sacharozės – iki 5 proc., maltozės – 5–10 proc., taip pat kitų cukrų. Gausu mineralinių medžiagų: natrio, magnio, fosforo, kalio, kalcio, geležies, cinko, seleno, jodo. Taip pat meduje yra vitamino A, B grupės, C, D, E vitaminų, niacino, folio rūgšties. Meduje yra fermentų ir kietųjų dalelių, pvz., žiedadulkių. Jos gali būti pašalinamos iš medaus jį filtruojant. Meduje randami nedideli kiekiai fermentų, fitoncidų, hormonų, aromatinių medžiagų.

Medus turi antioksidacinių savybių, pasižymi antibakteriniu poveikiu (dėl vandenilio peroksido vykstant fermentinėms reakcijoms iš gliukozės susidaro gliukurono rūgštis).

Šimte gramų medaus yra 324 kcal, 81,7 g angliavandenių (daugiausia gliukozės ir fruktozės), 0,3 g baltymų ir visai nėra riebalų. Medaus konsistencija gali būti įvairi: nuo skysto iki klampaus, iš dalies ar netgi visiškai susikristalizavusio.

Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas primena, kad bitininkystės produktai gali sukelti alergiją. Tai nėra labai dažnai pasitaikanti alergijos rūšis, nes medus ne itin dažnai įeina į kitų maisto produktų sudėtį. Medaus sukelta alergija gali pasireikšti sloga, lūpų ar liežuvio patinimu, akių ašarojimu, gerklės niežuliu, odos pakitimais ar galvos skausmu. Kaip laikyti?

Nuo seno žinoma, kad medų geriausia suvartoti per pusantrų metų, tačiau tinkamai laikomas medus išsaugo savo naudingąsias saybes ir kur kas ilgesnį laiką. Optimali medaus laikymo temperatūra – 5–10 OC. Medaus negalima laikyti šviesoje, ypač supilstyto į stiklinius peršviečiamus indus. Geriausiai medus išsilaiko moliniuose ir stikliniuose induose, taip pat liepos, alksnio, drebulės, tuopos medienos statinaitėse. Medui saugoti taip pat tinka emaliuoti ar plastikiniai indai. Kaip ir kitų maisto produktų, medaus negalima laikyti cinkuotuose ar metaliniuose induose, nes, veikiant meduje esančioms rūgštims, susidaro cheminiai junginiai, nuo kurių galima apsinuodyti.

Kaip vartoti medų, kad jis neprarastų savo naudingųjų savybių?

Medų žmogaus organizmas geriausiai įsisavina su kitu maistu: košėmis, vaisiais. Medus daug saldesnis už cukrų, todėl, norint pasaldinti patiekalą, medaus sunaudojama mažiau, kartu gaunama mažiau kalorijų. Medumi galima pagardinti vandenį, vaisių sultis, kavą ar arbatą. Geriant kavą ar arbatą, rekomenduojama pirmiausia įpilti pieno, o paskui dėti medaus. Arbatoje ir kavoje yra taninų, kurie gali sunaikinti daug medaus fermentų ir kitų azoto medžiagų, tačiau pirmiausia, įpylus pieno, jis neutralizuoja taninus ir sumažina jų poveikį medui. Saldinant karštus gėrimus, rekomeduojama medaus įdėti tuomet, kai jie šiek tiek atvėsta (iki 50 OC), taip išsaugoma nemažai meduje esančių naudingųjų medžiagų. Per vieną minutę įkaitinto iki 75 OC ir aukštesnės temperatūros medaus antibiotinis veikimas sumažėja, pakinta ir jo maistinė vertė.

Kaip atskirti tikrą natūralų medų nuo medaus su priemaišomis ir dirbtinio medaus (cukraus sirupo)?

Pirmiausia skaitykite etiketes ant produkto. Jei meduje yra kažkokių priemaišų, etiketėje turi būti nurodyta, kokia procentinė jų dalis įeina į produktą.

Nedidelį kiekį medaus patrinkite tarp pirštų: sušilęs medus lengvai įsigeria į odą ir nėra toks lipnus kaip medus su priedais ar dirbtinis.

Uždėkite nedidelį lašelį medaus ant popieriaus: net ir skystas natūralus medus ilgesnį laiką nepersigers per popierių, nes jame yra labai nedidelis vandens kiekis, priešingai nei dirbtiniame meduje.

Dubenyje sumaišykite kiaušinio trynį su medumi, tada gerai išplakite šakute, jei medus tikras, suplakus kiaušinio trynys bus panašus į virto kiaušinio trynį. Jei naudojamas dirbtinis medus arba cukraus sirupas, kiaušinio trynys nepasikeis.

v Įdėkite šaukštelį medaus į stiklinę su vandeniu. Natūralus medus padengs stiklinės dugną, o dirbtinis ar cukraus sirupas ištirps.

Užtepus natūralaus medaus ant duonos riekės, jis greitai sukietėja. Jei ant duonos užtepsite medaus su priemaišomis ar cukraus tirpalo, jis duonos paviršių padarys drėgną. Taip nutinka dėl didesnio vandens kiekio medaus pakaitaluose.

Valgant natūralų medų, prieš jį nuryjant, jaučiamas būdingas dilgčiojimas gerklėje. Dirbtinis medus tokio jausmo nesukelia, jį tiesiog nurysite kaip paprastą cukraus tirpalą.

Laikui bėgant natūralus medus galiausiai kristalizuojasi, o dirbtinis visą laiką atrodo kaip cukraus tirpalas.

Įmerkite į medų medinį pagaliuką ir uždekite: natūralus medus lengvai dega šviesia liepsna. Jei tą patį bandysite padaryti su dirbtiniu, dėl jame esančios drėgmės jis nedegs.

Kaitinant 2–3 šaukštelius medaus mikrobangų krosnelėje, jis greitai karamelizuojasi ir kaitinant jame nematyti burbulų (tokių kaip verdant vandeniui). O kaitinant medų su priemaišomis ar cukraus sirupą, pirmiausia matomi burbulai, o pats produktas nesikaramelizuoja.

Kaip atskirti skirtingų augalų medų

Medaus spalva, skonis ir kvapas priklauso nuo augalų žiedų kvapo, iš kurių paimtas nektaras. Medaus spalvai įtakos turi ir metų laikas, bičių rūšis, korių senumas. O skonį ir kvapą, be to, lemia bičių vaškas ir kiti kvapai avilyje.

Mums įprasčiausia geltona medaus spalva, tačiau ji gali įvairuoti nuo bespalvės iki tamsiai rudos. Medaus spalva priklauso nuo to, iš kokių augalų nektaro jis yra pagamintas. Bespalvis medus būna surinktas iš baltųjų akacijų, aviečių, dobilų, barkūnų žiedų.

Šviesiai geltonos spalvos – iš liepų, liucernų, garstyčių žiedų.

Gintarinės spalvos – iš saulėgražų, gluosnių, agurklių žiedų.

Tamsiai geltonas – iš grikių, viržių, kaštonų, tabako, miško augalų žiedų.

Tamsios spalvos – lipčiaus, citrusinių augalų ir vyšnių žiedų medus.

Pavasario medus – tai obelų, kriaušių ir kiaulpienių šviesus medus, sukietėjęs dar labiau pašviesėja.

Aviečių medus šviesus, stiproko skonio ir kvapo.

Dobilų medus šviesus, gelsvas, beveik baltas, švelnaus skonio.

Kiaulpienių medus aukso spalvos, kvapus, kartokas.

Liepų medus šviesiai geltonas, liepžiedžių kvapo.

Lipčiaus medus: augalų lipčius tamsus, suneštas iš augalų lapų, spyglių išskirto skysčio. Vabzdžių lipčius tirštesnis už žiedų medų.

Miško medus aitrus, tamsios spalvos.

Pievų medus, surinktas iš įvairiausių augalų žiedų, – malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rudas. Rapsų medus baltas arba šviesiai gelsvas, silpno kvapo, kartokas.

Vaismedžių medus šviesus, geltonas, malonaus kvapo.

Viržių medus tamsus, geltonas su rusvu atspalviu, stipraus kvapo, kartokas.