„Mano bendradarbės”, – šypsodamasis glosto neįprastą avilį vienas žymiausių ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje bitininkų S.Kučinskas. Nevengiančio eksperimentuoti profesionalo darbo kabinete stovi dūzgiantis stiklinis avilys.
Pasiklausyti, pasižiūrėti bičių 82 metų bitininkas ateina ir dieną, ir naktį: „Žmogus įsitikinęs, kad tik jis sugeba kalbėti. Bet ir bitės kalba.”
Apie bites ir medų vilnietis žino viską. Tačiau ir jam šie metai nebuvo labai dosnūs.
Nors medsukis jau į pabaigą, turgavietėse pakvipo šviežiu medumi, jo šiemet nebus gausu.
Tiesa, S.Kučinskas skuba nuraminti tuos, kurie mano, jog turguje medus netikras, su priemaišomis.
„Jeigu kas nors ir „žulikavoja”, nustatyti tai įmanoma nebent laboratorijose. Bet apskritai turguje medus geras”, – gynė kolegas bitininkus S.Kučinskas, bites prižiūrintis nuo mažumės.
– Vilniuje vis daugiau kultūrinių augalų, šienaujamų plotų, tad bitės medaus turbūt neša vis mažiau? – „Sostinė” pasiteiravo S.Kučinsko.
– Taip, iš nieko niekas neatsiranda. Kad bitės prineštų medaus, reikia augalijos.
Vilniuje jos nedaug. Kas kita rajonuose, kur didžiausi rapsų, grikių, dobilų laukai. Ten bus geras medaus derlius.
Pernai derlingi metai buvo šiaurinės zonos bitininkams. Panašiai bus ir šiemet. Deja, Vilnius į ją nepakliūva.
Medaus kiekis priklauso ir nuo bitininkavimo būdo, kokią bičių veislę bitininkas laiko.
Man šie metai taip pat bus vidutiniai. Prastokai bitės žiemojo. Bet ne tai svarbiausia.
Mano bitynas yra kilnojamasis. Anksčiau vasarą bites veždavau šiauriau – į Paberžę, Sudervę, Dūkštas, Glitiškes, pasiekdavau net Giedraičius. Rugpjūčio pradžioje bites perveždavau į Rūdninkų girią, kur daug viržynų. Taip gaudavau antrą derlių.
Bet dabar situacija pasikeitė. Mat kilnojamieji bitynai pagaminti, kaip aš vadinu, partizaniniu būdu. Nameliai ant ratų neatitinka transporto priemonėms keliamų reikalavimų.
Įkliuvus kelių policininkams, tenka mokėti dideles baudas, todėl bičių nebevežioju.
Sovietmečiu milicininkui sustabdžius paaiškindavau, kad vežu bites. Nebausdavo, dar ir gero kelio palinkėdavo.
– Jūsų namuose įrengtas išskirtinis avilys, kurį apžiūrėjo jau šimtai vilniečių. Gal stebėdami bičių gyvenimą jie tampa geresni?
– Iš bičių gyvenimo žmonių gyvenime nedaug ką pritaikysi. Tarp bičių galioja griežti įstatymai. Mūsų akimis, jie net žiaurūs. Pensijų, kaip aš juokauju, bitės nemoka. Jeigu nuseno, ne tik bitę, bet ir bičių motinėlę dar gyvą išvaro. Išmeta ir neįgalias bites.
Naudos iš tokių stebėjimų mažai ir tiems, kuriems bitė ir musė – vienodi vabzdžiai.
O man stebėjimai teikia dvasinės naudos. Į bites stikliniame avilyje žiūriu kasdien, bendrauju su jomis. Žinau net kokių augalų nektarą jos neša. Tai galima pajusti iš kvapo.
Jei kalbėsime apie materialinę naudą, medaus iš šio stiklinio avilio pakanka visai mano šeimai. Taigi ir malonumas, ir nauda.
Stiklinį avilį laikau jau pusšimtį metų. Net kai gyvenau daugiabučiame name, jį turėjau. Kaimynai nepykdavo, nes bitės jų negeldavo.
Apskritai bičių piktumas priklauso ne tik nuo jų veislės, bet ir nuo to, kaip su jomis elgiesi, kaip bitininkauji. Jeigu darbus atlieki laiku, jos to ir laukia, žino, kad ateisi, sutvarkysi.
– Koks medus vilniečiams labiausiai patinka?
– Kiekvienas žmogus turi laboratoriją – burną. Ko žmogus geidžia, tą ir reikia valgyti. Aš, pavyzdžiui, labai mėgstu grikių medų, nors kitiems jis kartus. Bet grikių medus atnaujina kraują.
Liepų medus yra daugiau vaistinis. Bet jo suvalgei šaukštelį – ir nebenori. Kas kita grikių medus. Apsisukai – ir vėl jo nori.
Universaliausias – kiaulpienių medus, nors augalo pavadinimas ne visiems miesto žmonėms patinka.
Gal nustebinsiu pasakęs, bet, mano vertinimu, pats geriausias medus yra usnių. Jo paragauti teko tik kartą gyvenime. Didelių usnynų pas mus nėra, tad bitės iš šių augalų medaus neneša.
– Gal medaus mažai suvartojama, nes jis brangus? Ar jo kaina dar kils?
– Pagal kainą medus yra vienas pigiausių maisto produktų. Aišku, obuoliai kainuoja gerokai mažiau. Bet kiek juose maistingųjų medžiagų? O meduje – tik 18 procentų drėgmės. Medaus, kaip jau minėjau, reikia tiktai 50 gramų, o obuolių ir po kilogramą kasdien galime suvalgyti.
Bet vilniečiai vis tiek įsitikinę, kad medus brangus. Jie neskaičiuoja, kiek kainuoja kiti produktai.
Be to, bitininkauti tapo kone nuostolinga. Pardavęs kilogramą medaus ką nusipirksi?
Kad uždirbtum šimtą litų, reikia puskibirį medaus parduoti. O tam, kuris tą puskibirį pirko, medaus užteks visą žiemą.
Kainos tik sovietmečiu lepino bitininkus. Tais laikais pardavęs kilogramą medaus galėjau metams prenumeruoti bet kurį spaudos leidinį.
Už kilogramą medaus galėdavau nusipirkti 150 troleibuso ar autobuso talonų. Dabar už tokį kiekį tenusipirksi 10 talonų. Štai koks skirtumas.
Šiuo metu medaus kainos yra mažiausios. Aišku, kad jos kils, nes ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje bičių mažėja. Dar vokiečių fizikas Albertas Einsteinas pranašavo, kad jei visos bitės išmirs, žmonija išgyvens tik ketverius metus.
Tiesos yra. Juk išmirus bitėms sumažės vaisių, uogų derlius.
– Nuo bitininkavimo mieste turbūt atgraso ir aplinkinių nuomonė. Soduose aplink Vilnių kai kas laiko bites, bet tai nepatinka kaimynams.
– Yra žmonių, kurie labai bijo bitės įgėlimo. Kai kuriems jis gali būti net mirtinas.
Tad bitininkams reikia derintis prie kaimynų. Dauguma vilniečių bitininkų jau nelaiko bičių sode. Išveža avilius į kaimus, nuošalesnes vietas.
Bet čia vilniečiai bitininkai susiduria su dar vienu paradoksu. Bitininkystė yra valstybės remiama. Bet miesto bitininkai išmesti už borto. Jie neturi teisės naudotis parama. Aš irgi negavau nė cento.