Jūra gintarą išplauna ne per audras, o joms aprimus. Per audrą vandens srovės išjudina gelmėse glūdinčius lietuviškojo aukso telkinius.
Nurimus audrai pajūryje dažnai galima išvysti neperšlampamais kostiumais vilkinčius vyrus ilgaauliais guminiais batais – jie košia pakrantės vandenį dideliais tinkliniais samčiais.
Praėjusį sekmadienį atkakliausiems pavyko surinkti po kelis šimtus gramų nedidelių gintaro gabalėlių.
Geriausiai sekėsi patyrusiam gintaro gaudytojui Igoriui Osnačui.
„Pavyko rasti kelis maždaug kiaušinio dydžio gabalus, sveriančius 40–50 gramų.
Vienas jų išskirtinis – su natūralia skylute viduryje, o pati gintaro gabalo forma labai primena paukščio galvą”, – džiaugėsi I.Osnačas.
Išvydę vandenyje gintaro gaudytojus, netoliese ima būriuotis žmonės. Jie ieško gintaro jūržolėse, kurias į krantą išmeta patyrę gaudytojai. Tačiau jose galima rasti tik labai mažų gabalėlių.
Gintaro gaudytojai neatskleidžia visų savo paslapčių, juo labiau kad kiekvienas jų turi savų. Tačiau I.Osnačas prasitaria, kad orientuotis galima pagal vėją, vandens sroves, paukščius, mėnulį.
Daug pasako ir jūros ošimas ar net iš kamino kylančio dūmo forma. Pats palankiausias – šiaurės vakarų ar stiprus vakarų vėjas.
Šį kartą jis atnešė gintarų į Melnragės, Karklės, Nemirsetos ir Šventosios pakrantes. Pasak I.Osnačo, rugpjūčio pabaiga ir rugsėjis – labai palankūs mėnesiai gintaro rinkėjams.
Geri laikai praėjo
Iki XIII amžiaus pajūrio gyventojai dažniausiai rinkdavo gintarą, o vėliau išmoko jį gaudyti graibštais. Tie patys būdai išliko iki šiol.
Pastaruoju metu gintaro jūroje sumažėjo. Geriausi laikai buvo prieš tris keturis dešimtmečius. Vienas klaipėdietis pensininkas tikina tuomet ties Olando Kepure sužvejojęs net 420 gramų gintaro gabalą.
Manoma, kad gintaringasis mūsų šaliai priklausantis jūros plotas – 3 tūkstančiai hektarų, o jame vis dar yra apie 110 tonų gintaro.