Mėgstamiausia žvejų susibūrimo vieta Kaune – Nemuno krantinė tarp Vytauto bažnyčios ir Birštono gatvės. Ar tik todėl, kad čia patogu įsitaisyti ir nereikia klampoti po pakrantės dumblą?
„Žiobrius galima gaudyti visame Nemune ir Neryje, tačiau šioje vietoje nėra meškerioti trukdančių vandens žolių“, – paaiškino patyręs žvejys Kazimieras Dobkevičius.
Vyriškis tikino prieš dieną sugavęs keturis žiobrius, kurių kiekvienas svėrė po 400 – 600 gramų. Pasitaiko net 800 – 900 gramų sveriančių žuvų, tačiau tokie egzemplioriai – labai reti.
„Skaniausias yra rūkytas žiobris, tačiau galima juos ir kepti“, – kulinariniais patarimais dalijosi Kazimieras.
Rudenį žiobriai migruoti pradeda tada, kai oro temperatūra nukrinta žemiau 10 laipsnių šilumos, ir kimba iki pirmųjų didelių šalčių gruodžio mėnesį.
Žvejai mėgina žiobrius suvilioti uodo trūklio lervomis. Rečiau masalui naudoja musės lervas, kviečio grūdus.
Atkakliausieji nuo upės nesitraukia net naktį, mat tamsiuoju paros metu taip pat galima tikėtis neblogo laimikio, o nuo Karaliaus Mindaugo gatvės šviesa pasiekia upės pakrantę.
Žiobriai nėra vienintelis žvejų taikinys Nemune spalio mėnesį. Šiuo metu galima sugauti gražių šapalų, karšių, meknių, kuojų.
Lyg patvirtindamas savo pasakojimą Kazimieras beveik iš Nemuno vidurio išvilko stambią kuoją.
Tačiau žiobrių nematyti. Žvejai gūžčiojo pečiais ir vylėsi, kad dar ne viskas prarasta. Šios žuvys plaukioja būriais, todėl užkibus vienai, reikia kuo skubiau vėl mesti masalą į vandenį.
„Pernai rudenį žiobrių buvo labai mažai. Šiemet jų sugaunama tikrai daugiau“, – tikino upės pakrantėje sutikti kauniečiai.