Antroje spalio pusėje, kai gamta ruošiasi žiemai, grybai atrodė taip, tarsi vasara būtų tik įpusėjusi. Nors abu panevėžiečiai mėgsta grybauti, tačiau iki šiol jiems nebuvo pasitaikę surasti panašių grybų. Vieną išsirovę, jie parsivežė į namus.
Paieškojus internete, pavyko rasti panašių grybų aprašymą. Jie išvaizda primena žvynuotąją skujagalvę. Tačiau šios būna gerokai mažesnės ir auga ant medžių kamienų. Taip pat rastieji grybai šiek tiek panašūs į suaugusią auksuotąją smulkiažvynę (lotyniškai phaeolepiota aurea). Augalo aprašymas labiau atitinka nepažįstamųjų išvaizdą.
Lietuviška Vikipedija šiuos grybus dabar apibūdina kaip dažnai pasitaikančius ir valgomus. Tačiau dar 1980 metais išleistoje lietuviškoje knygoje apie grybus rašoma, kad tai itin retas ir saugomas grybas.
Jis augina itin stambius vaisiakūnius, kepurėlės skersmuo gali išaugti iki 35 centimetrų. Miške išrautoji auksuotoji smulkiažvynė buvo 28 centimetrų aukščio, jos kepurėlės skersmuo siekė 21 centimetrą. Tačiau šis grybas miške augusioje šeimynoje nebuvo pats didžiausias.
Kituose internete rastuose straipsniuose auksuotoji smulkiažvynė vadinamas nuostabiu ir paslaptingu grybu, kuris sutinkamas abiejose Atlanto vandenyno pusėse, tačiau itin retai. Iki šiol jis buvo laikomas valgomu. Tačiau mokslininkai nustatė, kad šis grybas turi nuodingų medžiagų ir gali sukelti vėmimą bei viduriavimą.
Ar Žaliosios girioje panevėžiečių pastebėtas grybų pulkelis tikrai yra auksaspalvės smulkiažvynės, galėtų pasakyti grybus tyrinėjantys specialistai.