Gyvūnai orų nespėja
Pasak S.Paltanavičiaus, kol kas tai nėra prognozės, o tik pamąstymai. Gamtoje prognozuoti toliau, kaip savaitę, yra beveik neįmanoma. „Niekada vasarą ar rudenį išskrisdami paukščiai nespėja žiemos. Daugelis tų paukščių, kurie išskrenda, niekada nėra matę žiemos, jie nežino, kad ją reikia spėti. Jie tiesiog išskrenda cikliškai. Beje, šiemet nemažai paukščių vėlavo, ypač vėlavo rudeninė migracija, nes orai buvo puikūs, bet tai nėra prielaida mums spėti žiemos charakterį“, - sako S.Paltanavičius.
Gamtininkas mano, kad sniego žiemą bent šiek tiek vis vien bus. „Kad visai sniego nebūtų – tai neįmanoma. Pamenu žiemų, kai beveik iki sausio vidurio sniego nebuvo, bet po to atsiėmė“, - sako jis.
Gali išgyventi ir silpnieji
Gyvūnams dėl sniego nebuvimo problemų tikrai nekiltų. Atvirkščiai – jiems būtų lengviau. „Gamtoje visi gyvūnai žiemai ruošiasi atsakingai. Vieni atsigula pagal jų prigimtį nustatytu laiku miegoti, kiti sukaupia pakankamai maisto, treti turi šiltą kailį, ir taip toliau. Jokių problemų tikrai nebūtų“, - tvirtina gamtininkas.
Tam tikrų problemų gali kilti tiktai tada, jeigu antroje žiemos pusėje staiga iškristų labai gausus sniegas. „Žiema gamtoje yra natūraliosios atrankos vykdytoja. Žiauroka vykdytoja. Visi, kurie užaugo silpnesni, būtent žiemos yra atrenkami. Jie žūsta. Jeigu iki sausio vidurio nebūtų sniego, tada išgyventų labai daug kas ir iš silpniausiųjų gyvūnų, o antroji žiemos dalis jiems gali būti lemtinga. Tada mums gali susikurti labai neigiamas žiemos įvaizdis - kad ji buvo labai žiauri, nes žuvo labai daug gyvūnų“, - sako S.Paltanavičius.
Pavojus sodo augalams
Besniegis periodas daug pavojingesnis yra augalams. „Bet ne laukiniams, - pabrėžia gamtininkas. - Gamtoje mūsų laukiniai vietiniai augalai praktiškai neiššąla.“ Vienintelė žiemos be sniego grėsmė – mūsų dekoratyviniams augalams, krūmams, vaismedžiams, o ypač - svogūninėms gėlėms. Ruduo buvo ilgas, daugelis svogūninių augalų sudygo, išleido lapus, ir jeigu bus besniegis žiemos laikotarpis – nemažai jų žus.
Kita problema – kad šiemet yra labai sausa. Dirvožemyje, apie vaismedžių šaknis vandens labai trūksta. Todėl net ir dabar, jeigu yra tokia galimybė, S.Paltanavičius pataria vaismedžius laistyti – iš lėto, kad dirvožemyje būtų kuo daugiau drėgmės. „Jos labiausiai reikės pavasarį, medžiams sprogstant. Jie pradeda gyvuoti, iš žemės imti ištirpusias vandenyje medžiagas, o jo dirvožemyje nėra. Tada būna – sodai pradeda sprogti, ir staiga visi nuleipsta, nes baigiasi maistas“, - sako gamtininkas.
Lesyklų jau reikia
Besniegę žiemą gyvūnams lengviau susirasti maisto, todėl žmogui rūpesčio mažiau. Bet lesinti paukščius, pasak S.Paltanavičiaus, galima pradėti jau dabar. „Aišku, labai nedaug. Žmonės skambina ir klausia, kas nutiko, kad paukščiai neskrenda į lesyklas. O kodėl jie turėtų skristi? Kol kas dar yra labai daug natūralaus maisto – ir vabzdžių, ir sliekus visi pasiekia, kapstydami lapus. Ir soduose, ir gamtoje paukščiai dar randa užsilikusių vaisų ir uogų“, - pasakoja S.Paltanavičius.
Gamtininkas siūlo paukščių mylėtojams įrengti lesyklą ir kas rytą įberti po mažą saujelę saulėgrąžų, kad paukščiai laikytųsi tose apylinkėse ir žinotų, jog yra lesykla. Nes jeigu lesyklą įrengsime tiktai stipriai atšalus, paukščiai jos tiesiog neras.
Ežiai jau miega
Gyvūnų žiemos miegas besniegę žiemą tikrai nesutriks, nes jo pradžia nepriklauso nei nuo sniego buvimo, nei nuo oro temperatūros, o nuo dienos ilgumo. „Tie gyvūnai, kurie pagal savo biologines savybes tradiciškai žiemoja miegodami, jau seniai miega.
Varlės, praktiškai visi ropliai, iš žinduolių – miegapelės, ežiai, šikšnosparniai, barsukai. Gamtoje daugeliui ciklų svarbu ne oro temperatūra, bet dienos ilgumas.
Net jeigu labai šilta, ežiai vis tiek spalį jau praktiškai visi miega. Iškeliauja miegoti, nors galbūt dar maisto ir vėliau rastų“, - sako gamtininkas.
Besniegę žiemą miegantys gyvūnai netampa lengviau prieinami plėšrūnams, ir sušalti neturėtų. „Gyvūnai, rinkdamiesi žiemos priebėgas, daro tą „išradingai“ pagal savo rūšies reikalavimus, - sako S.Paltanavičius. - Miegapelės įsitaiso giliai po žeme, urveliuose po medžių šaknimis. Tie urveliai yra tokie, kad gyvūnas nesušaltų, juose negali būti neigiamos temperatūros.
Gyvūno kūno temperatūra nukrinta, bet širdelė visą laiką plaka, jis labai lėtai kvėpuoja. Ežio širdis miegant žiemos miegu plaka iki 8 kartų per minutę, o aktyviai gyvenančio – iki 300 kartų per minutę. Jeigu kas nors atidengtų, atkastų jo žieminį guolį – tada jis tikrai sušaltų, nepabustų.“