„Bet tokia yra ir pasaulinė tradicija – turtingi didieji teršėjai nuo atsakomybės išsisuka“, - sako Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Alfredas Šepštas.
Jis neturi atsakymo į žurnalistės klausimą, kokia žala buvo padaryta Aukštumalos telmologiniam draustiniui, saugomai Nemuno deltos regioninio parko teritorijai, kai šiemet birželį nuo užsidegusių Traksėdžių durpyno kaupų, bendrovės „Klasmann-Deilmann Šilutė“ žaliavinės produkcijos sandėlių, ugnis persimetė į valstybės saugomą Aukštumalos telmologinį draustinį ir jį nuniokojo.
Šis gaisras įsisiautėjo birželio 6-ąją, o sutramdyti pavyko tik po keturių parų. Ugnis padarė didelės žalos ne tik durpių gavybos įmonei, bet ir aplinkai.
Įtarimai, jog vokiečių kapitalo bendrovė „Klasmann-Deilmann Šilutė“, eksploatuodama šį 1,5 tūkst. ha durpyną, galėjo pažeisti gaisrinės saugos reikalavimus, neišsklaidyti iki šiol.
Ugnis tąsyk nuo 15 nedidelių gaisro židinių durpių kaupuose iš gavybinės teritorijos greit persimetė į valstybinį Kintų girininkijos mišką ir Aukštumalos aukštapelkę, Nemuno deltos regioninio parko saugomą telmologinį draustinį.
Bet iki šiol visuomenė taip ir nesužinojo, ar ne nusikalstamas aplaidumas lėmė didžiulį gaisrą durpyne. Juk židiniai buvo jo sandėliuojamų kaupų rietuvėse.
„Atidavėme visą surinktą medžiagą Klaipėdos apygardos prokuratūrai, ji nustatys, ar buvo ir kiek buvo durpyną eksploatuojančios bendrovės kaltės. Šio gaisro padarytos ekologinės žalos paskaičiuoti buvo neįmanoma, nes nėra inventorizuotos draustinio vertybės, nėra kaip suskaičiuoti ir įvertinti žalą, padarytą gamtinėms vertybėms, nors nemažai jų ir įrašytos į Raudonąją knygą“, - sako A.Šepštas.
Jis citavo tik miškininkų komisijos, tyrusios gaisro priežastis ir pasekmes, išvadas. Vienoje jų konstatuota, jog „Klasmann-Deilmann Šilutė“ nesilaikė saugių atstumų reikalavimų, krovė išdžiovintų durpių atsargas į kaupus pernelyg arti miško ir Aukštumalos draustinio ribos, ir ugnis, kilus gaisrui, vėjo buvo lengvai pernešta į saugomus plotus. Ugniagesių technikai privažiavimo kelių prie jų įrengta nebuvo.
Tai buvo didžiausias gaisras, kilęs šalyje per 2011 metus. Gal vokiečių kapitalo bendrovė buvo nubausta bent už šių priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymą?
„Ne, niekas dėl to ir nesikreipė. O jei ir būtų kas parašęs prašymą, bendrovei gal tik 50 litų bauda už saugaus atstumo reikalavimų pažeidimą būtų teskirta“, - sako Šilutės priešgaisrinės apsaugos inspekcijos viršininkas Arūnas Ališauskas.
Taigi, galim ilgam šią bylą užmiršti.
Kaip ir kiaulininkystės komplekso „Grabupėliai“ teršimo srutomis bylą, iškeltą 2007-ųjų kovą ir iki šiol vilkinamą Šilutės apylinkės teismo procesuose. Jai iki senaties termino beliko keli mėnesiai.
Ieškinį už padarytą ekologinę žalą – 1,6 mln. litų - teismui pateikė Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas. Ji buvo įvertinta paskaičiavus, kiek į aplinką per srutų rezervuaro šlaito įgriuvą išsiveržė srutų, kiek jos išnuodijo Šyšoje žuvų ir hidrobiontų.
Bet įmonės savininkai – Šilutės rajono eksmeras Algirdas Balčytis ir jo verslo partneris Aleksas Skablauskas – ieškinį ginčijo, posėdžius visokiomis dingstimis teisėją Nijolę Šimkienę prašė atidėti ir savo pasiekė. Šiemet vasarį byla antrą kartą buvo sustabdyta, pasiųsta dar vienai ekspertizei. O ji iki šiol - be pabaigos.
O Europos Sąjungos milijonais modernizuoti „Grabupėliai“, per beveik penkerius metus nesumokėję 1,6 mln. litų ekologinio ieškinio, bankrutavo. Keliasdešimt darbininkų atsidūrė už vartų, o jiems atlyginimai nemokėti po pusmetį ir daugiau. „Nuo vasario maitino tik pažadais“, - žurnalistei sakė buvęs energetikas Algis K.
Rajono politikas, kiaulidžių savininkas A.Balčytis dėl to Šilutės rajono gyventojų pripažinimo neprarado – jį vėl pavasarį žmonės išrinko į rajono tarybą, o jis viešai įsipareigojo pastatyti Šilutėje bronzinį paminklą žuviai. Storai, su pakelta uodega. Vienoje vietinės televizijos laidoje rodė netgi maketą, šią idėją palaikė du buvę rajono merai.
Vis dėlto nė vienas pažado neištesėjo. „Dvokia kaip žuvis, tyli kaip žuvis, pūva nuo galvos kaip žuvis ir nepažįsta savo vaikų kaip žuvis...“ - A.Balčyčio idėją Šilutėje ant pjedestalo užkelti žuvį komentavo žmonės.
Žinoma, ne tik ant šio veikėjo sąžinės guli ne kartą dvasintos gyvasties Šyšoje nuodėmės.
Didžiulio masto teršimą Šyšai teko ištverti 2009 m. liepos pradžioje, kai ją pramoniniais teršalais išnuodijo Šilutės nuotekų valykla. Ji priėmė didesnės, nei leistina, koncentracijos teršalus iš etanolio gamyklos „Biofuture“ bei sūrių gamyklos „Šilutės Rambynas“. Todėl neišgyveno aktyviojo dumblo bakterijos. Biologiškai nevalyti teršalai mėnesį sruvo į Šyšą, Atmatą ir Kuršių marias.
Tąsyk buvo padaryta apie 2,5 mln. litų ekologinė žala gamtai.
Ji nekompensuota iki šiol. Ir ši byla iki šiol stumdoma teismuose.
Pernai panašaus masto ekologinė nelaimė Šilutę vėl garsino. Ji vėl ištiko Šyšą. Ta pati „Biofuture“ bendrovė per aušinimo sistemos išleistuvus į Šyšą savaitę leido nuodingas gamybos proceso atliekas, fuzelio garų kondensatą. Pasak vieno iš koncerno vadovų A.Listavičiaus, fuzelis tekėjo per prakiurusią surinktuvo sienelę. Tąsyk buvo padaryta 1,23 mln. litų žala aplinkai, 90 tūkst. litų žala žuvų ištekliams.
Kai ieškinių užtikrinimui buvo nuspręsta areštuoti dalį „Biofuture“ turto, įmonė teismui įrodė, jog būtų pajėgi sumokėti milijoninį ieškinį ir be arešto.
„Bet iki šiol ekologinė žala nekompensuota, o ši byla teisme yra sustabdyta“,- žurnalistei sakė Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotoja Lina Virvilienė.
Besikratančiųjų atsakomybės už pamario krašto gamtos niokojimą sąrašą galima būtų tęsti.
Pernai šimtai medžių buvo išguldyti Minijos (Mingės) kaime, saugomoje kultūros paveldo teritorijoje, padaryta pusės milijono litų žala gamtai. Ir ji taip pat nekompensuota.
Žinoma, po visų ekologinių katastrofų gamta savo žaizdas gydosi, vandenys - valosi. Nuo durpyno gaisro nukentėjusi Aukštumalos pelkės dalis, telmologiniam draustiniui priklausantis dešimtasis laukas - taip pat.
Jo tyrėjai Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos specialistai vyr.ekologas Vytautas Uselis ir vyresnioji biologė Asta Uselienė neseniai nustatė, jog per lauką praėjęs gaisras sunaikino antžeminę dangą, bet daugelio augalų šaknys liko gyvybingos. Tad šiliniai viržiai, melsvosios melvenės atžėlė, suvešėjo kerpsamanės mašantijos.
Aptiktas netgi šukelinio kimino (Sphagnum imbricatum) kupstas, 1900 metais vokiečių mokslininko C.A.Weberio Aukštumaloje tyrinėta ir aprašyta rūšis.
Iki šiol šis augalas, pasak Uselių, Lietuvoje laikytas išnykusiu. „Šis po šimtmečio pakartotas radinys svarbus dar ir tuo, kad šiuo metu yra išskirtas į dvi rūšis. Jų aprašymas prilygtų naujos rūšies konstatavimui Lietuvoje“,- tvirtina tyrėjai.
Gaila, bet etnofaunos tyrimai nebuvo atliekami. „O specializuotos augalijos rūšys įsikurti dar nespėjo, jų ieškoti reikėtų praėjus 1-2 metams po gaisro“, - teigia A. ir V.Useliai.
Atsižvelgiant į viso komplekso svarbą bei siekiant išsaugoti vienintelę šiuo metu žinomą šukelinio kimino radimvietę, specialistai siūlo draustinyje atstatyti kuo aukštesnį gruntinio vandens lygį, kad laukas nebūtų tinkamas miškui augti, nes medžiai sekina drėgmę.
„Pastangos palaikyti tinkamą pelkės, kur aptikome ir retą karpotojo kimino augimvietę, hidrologinį režimą turi ypatingos svarbos. Nuo eksploatuojamosios durpyno dalies būtinas patikimas barjeras ar buferinė zona, kad būtų apsaugota sveikoji pelkės dalis nuo hidrologinės įtakos“, - teigiama A. ir V.Uselių išvadose.
Tuo tarpu durpyną eksploatuojanti privataus kapitalo bendrovė jau gviešiasi ir į šį ugnies nuniokotą lauką. Ji norėtų, kad durpių gavybos teritorija būtent jo sąskaita būtų praplėsta ir leistų toliau iš jos klodų pelnytis. Iki šiol iš bendro 2,5 tūkst. ha Aukštumalos pelkės ploto durpių gavybai buvo skirta maždaug du trečdaliai, o likusi dalis buvo valstybės saugoma.
Tad gal tie keliolika „netyčinių“ gaisro židinių, kilusių pačioje vasaros pradžioje kaupuose netoli saugomos teritorijos ribos, pavėjui žiežirboms lekiant link draustinio, galėjo atsirasti planingai? – spėlioja gamtininkai.
Ir išties rizikuota nedaug – ne tik eksportui ruošiama žaliava kaupuose, bet ir gavybos procesas vokiečių bendrovėje buvo apdrausti, o apetitas plėsti lietuviškų durpių substratų eksporto apimtis augo. Neseniai už europinės paramos milijonus įmonė pasistatė galingą cechą, tad atidengti naujas teritorijas ir iš jų semti turtus trukdė ir tebetrukdo vien tik gamtosauginiai barjerai.
Beje, Aukštumalos telmologiniam draustiniui priklausantis dešimtasis laukas sovietmečiu buvo ruošiamas eksploatavimui, buvo iškasti bareliniai grioviai. Tada jo pakraščiai gerokai nusausėjo ir iki šiol hidrologiškai veikia greta esančią nepažeistą aukštapelkės buveinę. Jos yra saugomos pagal ES Buveinių direktyvą, tad pelkėtyros specialistai siūlo kuo greičiau nuo eksploatuojamosios dalies įrengti patikimą barjerą ar buferinę zoną, saugančią sveikąją pelkės dalį nuo hidrologinės įtakos.
„Tik kraštutiniu atveju, ieškant kompromiso, dešimtojo lauko šiaurinę dalį (iki 25 ha) galima būtų perduoti durpių eksploatavimui. Bet su sąlyga, kad draustinio ribose esančiuose degradavusiuose plotuose (ne mažiau 90 ha) būtų atkurtos palankios hidrologinės sąlygos pelkės atsikūrimui“, - tokią išvadą neseniai Nemuno deltos regioniniam parkui pateikė Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato specialistai.
Nuo nepažeistos pelkės, pasak A. ir V.Uselių, turi būti paliekama ne mažiau kaip 50 metrų pločio buferinė zona, kurioje būtų palaikomas natūraliai pelkei būdingas gruntinio vandens lygis. Jis turi būti ne žemesnis kaip 5 cm. O prarastą draustinio ir degradavusių aukštapelkių buveinės plotą galima būtų kompensuoti adekvačiu plotu kitoje vietoje.
Nuo gaisro žuvusį medyną dėl jo svarbos biologinei įvairovei reikia palikti savaime sunykti.