Mitai ir legendos vis dar supa vilko aurą. Vaikai ir suaugę daug geriau žino pasaką apie Raudonkepuraitę nei apie brolius Romą ir Romulą. Vieni jų bijo, kiti romantizuoja ir kuria legendas apie vienišą vilką, kaukiantį į mėnulį. Iš tiesų, apie šio gyvūno socialinį gyvenimą ir elgseną daugiau žinių atsirado tik pastarąjį dvidešimtmetį.
Geografiškai Lietuva yra palanki vilkams. Lenkijoje jų populiacija yra didelė, ten jie saugomi, Latvijoje taip pat, bent jau oficialiai, yra nemažai šių gyvūnų. Tad čia Lietuva, rodos, gali pasirinkti netgi Norvegijos poziciją: „Kol kaimynai vilkus saugo ir jų turi, mums to daryt nereikia“.
Kalbėti apie Lietuvos vilką, kaip genetiškai atskirą vienetą būtų sudėtinga. Ne tik todėl, kad tyrimai niekada nebuvo daryti ir nelabai planuojami daryti, bet ir dėl mažos teritorijos bei jau minėtos lengvos migracijos į kaimynines šalis.
Apsauginių ir medžioklinių planų sudarymas nežinant realios populiacijos, jos pasiskirstymo bei demografinės (lyčių santykio, individų amžiaus) sudėties yra ieškojimas kelio namo tamsią naktį, kai nėra nei mėnulio, nei sniego nepažįstamame tankiame miške.
Apsauginiai ir medžiokliniai planai turėtų būti sudaromi apskaičiavus minimalų gyvybingos populiacijos dydį su 99 proc. tikimybe populiacijai išlikti bent 100 metų. Taip pat atliekant viską pagal protokolą, reiktų nustatyti skirtingas kvotas skirtingiems regionams išsiaiškinus nuolatos ten gyvenančių, vadinamųjų sveikų vilkų gaujų skaičių ir jau minėtą demografinę sudėti.
Maža to, dabar nėra aiškus ir metinis populiacijos prieaugis, kuriam nustatyti reikia ilgalaikio populiacijos monitoringo. Visa tai turint galima nustatyti ir gyvūnų genetiką: kokio lygio yra giminiškumas (vadinamasis „inbridingas“), iš kur vilkai atkeliavę ir, galiausiai, ar jie tikrai vilkai, ar šunų-vilkų hibridai, kurie pasižymi didesne agresija ir medžioklės instinktu bei kitu elgesiu, kuris nėra būdingas vilkams.
Lietuva yra maža šalis, kur su miškai smarkiai fragmentuoti, o gatovaizdis - stipriai pakeistas. Vilkai yra gyvūnai, kurie migruodami (ypač pavieniai patinai ieškodami sau teritorijos ir „kolegų“) gali numigruoti nuo 100 iki 500 kilometrų. Vilkų gaują gali sudaryti nuo 2 iki 15 individų, tačiau paprastai sudaro 4–7 dažniausiai giminystės ryšiais, išskyrus dominuojantį patiną ir patelę, susijusių vilkų. Jiems reikalinga didelė teritorija ir net vietovėse, kur vilkų populiacija yra didelė ir/ar tinkamos teritorijos nėra daug, gaujai reikia 100 – 500 kv. km.
Švedijoje nustatyta, jog vilkai linkę vengti teritorijų su bent kokiais žmogaus veiklos požymiais. Analogiški rezultatai gauti kitose šalyse (Kanadoje, JAV), kur vilkams tinkamos teritorijos yra pakankamai. Šie gyvūnai drįsta žengti į žmogaus veiklos paveiktą teritoriją tik maisto trūkumo prispirti (Italijos pavyzdys, kur jie pastebimai dažniau atakuoja naminius gyvūnus ar laikosi arčiau urbanizuotų teritorijų dėl grobio trūkumo). Nuo besiartinančio žmogaus jie linkę bėgti neatsigręždami bent 300 metrų, o po to dažnai atsitraukia dar bent 1000 metrų. Net jei pavyksta prisiartinti prie snaudžiančio vilko, didesnė tikimybė, jos eidamas link jo įsivarysi rakštį į bato padą nei būsi užpultas.
Anksčiau pagrindine priežastimi kodėl reikia vilkus išsaugoti buvo tai, kad jie yra pagrindiniai ekosistemos, kurioje gyvena, reguliuotojai, miško sanitarai. Tačiau išaugusi žmonių medžiojimo galia ir apimtys šią jų funkciją sumenkino. Vis tik žmonės nėra tokie selektyvūs, o net ir paprastai selektyvinė medžioklė remiasi ne silpno, ligoto ar seno sumedžiojimu, o priešingai – didžiausio, sveikiausio, gražiausius ragus (jei tai kanopinis) turinčio individo (t.y. labiausiai evoliuciškai vertingo, geriausiai prisitaikiusio ir turinčius geriausius genus).
Taip yra todėl, kad silpni, ligoti ar seni neturi ar turi ne tokią didelę trofėjinę vertę. Tai, kad šie gyvūnams reikalinga didelė teritorija, dažnai buvo dar vienas jų apsaugos argumentas. Rūšys, kurios naudoja didelius plotus dažnai pasirenkamos kaip „skėtinės rūšys“. Tai yra, apsaugant jas tikimasi apsaugoti kitas, ne tokias patrauklias (pvz.: vabzdžiai, graužikai) rūšis, kurios taip pat gyvena toje teritorijoje.
Tačiau dėl didelių konfliktų tarp stambiųjų plėšrūnų ir žmonių, šiuo argumentu taip pat imta abejoti. Todėl kai kurie mokslininkai bei atlikti tyrimai rodo, kad norint apsaugoti vilkus reikia koncentruotis nebe į jų reguliacinę ir individų selekcinę funkciją, o vidinę, egzistencinę vertę, žmonių poreikiu ir noru išsaugoti gyvūnų rūšis ateinančioms kartoms.
Švedijoje atlikti socialinio pritarimo vilkų populiacijai tyrimai davė įdomių rezultatų. Medžiotojai, kurie buvo susidūrę su vilkais, mažiausiai pritarė jų populiacijos išsaugojimui. Tačiau vienodai labai norėjo girdėti vilko kauksmą miškuose.
Išspręsti vilkų konfliktus su ūkininkas ar kitais gyventojais galima ne vienu būdu. Galima naudotis senais metodais: elektrinė tvora, šunys, įvaromi gyvuliai į tvartus ar laiko patikrinti piemenys. Galima pasinaudoti ir Džeimso Bondo technologijomis: judesio aktyvuojamomis sirenomis ar ultragarsinėmis „patrankomis“. Dar vienas metodas – biologiniai, pačių vilkų naudojami metodai: teritoriniai žymėjimai įrašytu vilkų kaukimu ar kvapo markeriais (ekskrementais, kailio trynimu).
Švedijoje kompensacijos už prarastus gyvulius yra didesnės nei rinkos vertė, tačiau valstybė išleidžia daug daugiau pinigų kompensuodama prevencines priemones. Nustatyta, jog prevencinės priemonės nepadeda padidinti socialinio pritarimo vilkams, tačiau pakelia toleranciją šiems gyvūnams. Be to, jos stipriai sumažina galimas pakartotinas atakas jau nukentėjusiose fermose, kuriose plėšrūnų apsilankymo penkis kartus didesnė, nei toje fermoje, kur jų atakų anksčiau nebuvo.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas teigė, jog vilkų išsaugojimas – primesta mada iš šalių, kurios seniai šį plėšrūną išnaikino ir dabar vargo dėl jo nemato. Anot E.Tijušo, tos šalys kišasi į kitų šalių aplinkosaugos politiką ir tikslus.
Turbūt tokią pat grėsmę matė ir Tanzanijos piliečiai, kai visa tarptautinė bendruomenė ėmė stipriai kritikuoti ir bandyti sustabdyti ar pakeisti planus tiesti kelią per Serengečio nacionalinio parko didžiosios laukinių žvėrių migracijos takus. Vietiniai Amazonės miškų gyventai patys kariauja su savo valdžia, kad sustabdytų greitkelio per šį žalią pasaulio rūbą. Maža to, Lietuva yra pasirašiusi daug tarptautinių aplinkosauginių konvencijų, susitarimų ir prisiėmusi visą puokštę su tuo susijusių įsipareigojimų, tad aplinkosauga ir biologiniai tyrimai bei jų metodai nebėra tik nacionalinis reikalas jau maždaug nuo praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio.
Dar vienas įdomus pasisakymas atėjo iš LMŽD pirmininko Rimanto Benečio, pasak kurio, „vilkai kenkia ne tik naminiams gyvuliams. Jie jau masiškai puldinėja ir laukinius žvėris. Mes pastebėjome sudraskytų šerniukų, stirnų likučių Žemaitijos ir vidurio Lietuvos miškuose. Todėl vilkų medžioklę būtina atnaujinti“.
Lietuvoje esant mažam briedžių skaičiui, vilkų gaujos turėtų rinktis labiau paplitusį grobį – šerną, elnią ar stirną. Gaujai yra energetiškai nenaudinga medžioti mažus jauniklius: žvėries užvaikymas ilgose distancijose reikalauja daug jėgų, tad geriau jau, kai grobis yra to vertas. Jei vilkai, o ne sulaukėję šunys ar vilkų-šunų hibridai iš tiesų puola visiškus jauniklius, tuomet tai gali būti nesveikos, nestabilios vilkų gaujos ar vienišų vilkų požymis. Sulaukėjusių šunų bei vilkų-šunų hibridų temos spekuliacija ir neaiškumas išliks iki tol, kol nebus atlikti išsamūs tyrimai.
Iš kitos pusės, toki pareiškimai gali būti vertinami kaip konkurencijos, kurią medžiotojams sudaro vilkai, išraiška. Tai, kad dėl konkurencijos ši socialinė grupė turi mažesnį priimtinumą šiems ir kitiems plėšrūnams taip pat bandyta nustatyti tyrimais, tačiau kadangi tokių tyrimų rezultatai remiasi sąžiningu atsakymu bei savęs pažinimu, net ir įvertinus paklaidą, rezultatai gali būti nepatikimi ir lengvai spekuliuojami.
Kaip ten bebūtų, prieš imantis bet kokių sprendimų turime atsakyti sau ko mes norime: turėti pilną ekosistemą su visais jos komponentais, ar tik tuos jos komponentus, kurie mums gyventi netrukdo. Atsakius į šį klausimą, turi būti imtasi tyrimų, kurie pateiktų objektyvius vilkų populiacijos bei jos gyvybingumo įvertinimo duomenis, kurias turi remtis priimami sprendimai.