Kuo arčiau įpročių
Jei kada auginome bent vieną augalą, tikrai žinome, kad šviesos stygius gali būti pražūtingas. Šiluma, nepaisant to, kas vyksta už lango, augalams turi būti būtent tokia, kokios jiems reikia. Tad kažkuriems palangės gyventojams jos gali trūkti, o kiti tuo metu vargsta, nesulaukdami sezonų kaitos. Taisyklė paprasta: gražiausiai augalai atrodo ir geriausiai auga gamtoje, todėl turime stengtis suteikti kuo panašesnes sąlygas į gimtinės.
Taigi įsigijus augalą visada iškart verta pasidomėti jo kilme. Atogrąžų augalams tinka nuolatinė šiluma (ne mažiau kaip 16, o geriausia 18–22 laipsnių). Tačiau tiems augalams, kurie natūraliai auga Viduržemio jūros regione ar kitose paatogrąžių srityse, žiemą vėsesnis oras tiesiog būtinas. Juos reikėtų sunešti į vėsesnę patalpą, kur būtų 5–10 laipsnių (bet ne mažiau nei 2 laipsniai) šilumos. Tokiomis sąlygomis laistyti reikia saikingai ir tik sulaukus pavasario laistyti gausiau bei patręšti. Tuomet reikia ir sugrąžinti į šviesią bei šiltą vietą. Jeigu tokioms gėlėms neleisime pailsėti, versime augti ir žiemą, jos gali išsekti, o pavasario tiesiog nebesulaukti.
Vėsesnio oro ir poilsio tikisi: araukarijos, kiparisai, lauramedžiai, japoniniai ožekšniai, mirtos, gardenijos, bugenvilijos.
Drėkinimas
Atogrąžose santykinis oro drėgnumas yra iki 90 proc. Namie tokių sąlygų nesudarysime, o ir patiems jos visiškai netiktų. Didžioji dalis drėgnųjų atogrąžų augalų prisitaiko augti esant 40–50 proc. santykiniam oro drėgnumui. Žmonėms sveikiausias ir patogiausias yra 45–60 proc. santykinis oro drėgnumas. Tačiau prasidėjus šildymo sezonui oras patalpose tampa kaip dykumoje – jo santykinis drėgnumas siekia tik apie 35 proc.
Kai oras per daug sausas, lapų galiukai tampa rudi, susiraukšlėję, kraštai geltonuoja, lapai gali nulinkti. Žiedpumpuriai ir žiedai džiūsta bei krinta, o labai jautrių augalų krinta net lapai. Tačiau augalų purkšti negalima, jeigu patalpoje temperatūra yra žemesnė nei 16 laipsnių. Taip pat nereikia purkšti tų augalų, kurių lapų paviršius gruoblėtas, su plaukeliais.
Lietutį mėgstančias gėles reikėtų purkšti šiltu vandeniu be druskų, nes nuo jų atsiranda pilkos apnašų dėmės, kurių nepavyksta pašalinti. Pirktiniuose lapų blizgikliuose yra riebalų, kurie užkemša augalo poras, taigi jais piktnaudžiauti irgi neverta.
Labai patogu gėles drėkinti sustačius į padėklą su vandeniu. Geras sprendimas į tokį padėklą pripilti drenažo medžiagos arba smulkių akmenėlių, o ant jų pastatyti vazonėlius. Vanduo neturėtų siekti vazonėlių dugno. Arba augalai turėtų ir šiame padėkle stovėti su lėkštelėmis. Tačiau galima tiesiog paberti storesnį akmenėlių sluoksnį, o vandens įpilti tiek, kad jų visų neapsemtų.
Palaisčius augalus, vandens perteklius nubėga į padėklą ir ilgainiui tiesiog išgaruoja.
Jei nėra galimybių įrengti tokio padėklo, augalus drėkinti galima ne purškiant tiesiai ant jų, bet aplink juos. Tada oras tampa drėgnesnis, tačiau jo lašeliai nesikaupia ant augalų lapų.
Galima naudotis ir elektriniu drėkintuvu, tačiau prieš tai reikia patikrinti, ar vanduo nepalieka kalkių nuosėdų, susikaupiančių ant lapų. Jos atrodo tikrai negražiai, o ir augalams dažniausiai nepatinka. Drėkintuvų pasirinkimas buities prekių parduotuvėse dabar labai didelis. Galima rinktis pagal dizainą, poreikius ir kainą.
Elektrinio fontaniuko, įrengto tarp gėlių, vanduo taip pat šiek tiek drėkina aplinkos orą.
Keraminis indas su vandeniu, pakabintas ant radiatoriaus, irgi pagausins drėgmės lygį, bent jau ant palangės, todėl žiemą koks nors drėkinimo prietaisas pravers ir žmonėms, ir augalams.
Dar vienas drėkinimo, o kartu ir valymo būdas – dviem kempinėlėmis: viena drėgna kempinėlė kišama po lapu ir jis taip prilaikomas, o viršutiniąja valomas lapo paviršius. Šis būdas tinka augalams dideliais blizgiais lapais.
Šviesa ir augalų komfortas
Daugeliui kambarinių augalų pakanka vieno tūkstančio liuksų apšvietimo. Tai toks apšvietimas, kuriame galime be vargo skaityti laikraštį. Atitraukus augalą nuo lango apie pusantro metro atstumu, jis jau gauna perpus mažiau šviesos.
Intensyvų apšvietimą mėgstančius augalus – jukas, alavijus, pasifloras, kalankes, dykumų kaktusus – galima auginti prie pietinio lango. Bet reikėtų stebėti, kad nebūtų nudegimų dėmių.
Šviesi vieta – rytinis ar vakarinis langas – tiks margalapiams fikusams ir dracenoms, anturiams, araukarijoms, echmėjoms, gloksinijoms.
Nėrūnės, monsteros, alokazijos, azalijos, kaladžiai gali augti net šiaurinėje pusėje arba kambario gilumoje.
Kur rasti „ligoninę“?
„Deramai augindami ir prižiūrėdami augalus su daugeliu užkrečiamųjų ligų ir kenkėjų kambarinių augalų mylėtojai gali apskritai nesusidurti, todėl visai nebūtina išmokti atpažinti visų jų požymius. Kita vertus, namie auginami augalai turi džiuginti žmogų, suteikti jam energijos, todėl neverta savęs kankinti ilgai laikant skurstančius. Reikia žinoti, kad kai kurios augalų ligos yra neišgydomos, o kenkėjai namų sąlygomis neišnaikinami. Ypač jei jie atkeliauja iš Olandijos šiltnamių, kur augalai gausiai purškiami chemikalais. Visiškai įmanoma išnaikinti iš lauko atklydusius lietuviškus amarus, o „importiniai“ tokie atsparūs, kad juos paveiks tik didžiulės nuodų dozės. O tie nuodai veikia ne tik kenkėjus, jie teršia ir mūsų aplinką“, – sako Vilniaus edukologijos universiteto biologijos ir chemijos dėstytoja Teresė Jokšienė.
Pačios pavojingiausios yra virusinės augalų ligos, nes jos neišgydomos, o dauginant susirgusį augalą liga perduodama naujam. Virusines augalų ligas platina vabzdžiai ir žmonės, todėl namuose jos išplinta labai greitai.
Jei tik augalas tampa neišvaizdus, reikia mechaniškai pašalinti nykstančias jo dalis. Taip pat pamėginti nustatyti susirgimo priežastis ir jas pašalinti. Jei pakitimai atsirado dėl netinkamo auginimo, vėl deramai prižiūrimos gėlės augs normaliai.
Jeigu augalas apniktas kenkėjų, tačiau jų negausu, taip pat geriausia juos sunaikinti mechaniškai – nuplauti ar surinkti nukarpant lapus bei šakeles. Galima išmėginti ir biologinius metodus – purkšti dilgėlių, pelynų, svogūnų lukštų nuovirais. Žolių arbatos, nuovirai, ištraukos didina augalų atsparumą ligoms ir parazitams. Jeigu kenkėjų daug, o biologiniam metodui išmėginti nepakanka kantrybės, arba yra įtarimų, kad kenkėjai atkeliavo drauge su augalu iš pramoninių šiltnamių, teks griebtis chemijos.
Naudojant chemines medžiagas, gana dažnai daroma klaida – mažinama tirpalo koncentracija. Jei jis bus per silpnas, kenkėjų nesunaikinsime ir jie taps atsparūs tai cheminei medžiagai. Purškiant pakartotinai reikės dar stipresnės koncentracijos. Įsigyjant preparatą purkšti, reikia atkreipti dėmesį į užrašus, išsiaiškinti – tai sisteminis ar kontaktinis preparatas. Nupurškus augalą sisteminiu preparatu, veiklioji medžiaga patenka į augalo sultis ir kenkėjai žūsta jomis maitindamiesi. Kaip minėta, jie gali išlikti, jei koncentracija bus per maža. Jei preparatas kontaktinis, žus kenkėjai, ant kurių pateks ši medžiaga, todėl šį darbą reikia atlikti itin kruopščiai.