Tačiau šįkart pakalbėkime apie sostinės gyvūnų reikalus. Savivaldybės taryba pritarė ir kitai nuostatai: sostinėje galima vedžiotis šunis be antsnukių. Tačiau yra vienas bet: šuns savininkas privalo dresuoti savo augintinį ir, šuniui išlaikius elgsenos testą, gauna pažymą, kad augintinis yra socialus ir gali vaikštinėti be antsnukio.
Štai ištrauka iš gyvūnų laikymo Vilniaus m. savivaldybės teritorijoje taisyklių IV skyriaus:
25. Viešosiose vietose šunys gali būti vedžiojami be antsnukio, esant bent vienai iš šių sąlygų:
25.1. tam tikros veislės šunims antsnukiai nepritaikyti ar jų negamina;
25.2. šuo registruotas Vilniaus mieste ir kompetentinga įstaiga ar organizacija
(Lietuvos kinologų draugija) yra išdavusi pažymėjimą, liudijantį apie šio šuns
sėkmingai išlaikytą socializacijos testą.
Vilniečių augintiniai laiko egzaminus
Elgsenos testas „Šuo mieste“, kurį laiko vilniečių šunys, nėra nei labai lengvas, nei labai sudėtingas. Jo esmė – patikrinti, kaip šuo elgiasi miesto sąlygomis. Testą nesunku išlaikyti tiems, kas dresuoja ir auklėja savo šunis nuo mažumės, kas jaučia atsakomybę ir moko augintinį bendrojo klusnumo komandų.
Pats testo pavadinimas „Šuo mieste“ nusako jo esmę – šuo turi paklusti komandoms nepaisydamas praeivių, dviratininkų, automobilių ar kitų trukdžių. Šuo turi būti sutelkęs dėmesį tik į šeimininką, ramiai išlaukti tam tikrą laiką paliktas vienas, atbėgti pakviestas, ramiai prasilenkti su praeiviais arba kitais šunimis (testuojant būtinai dalyvauja „pašalinis“ šuo).
Lietuvos kinologų draugija (LKD) yra paskyrusi kinologus, kurie gali testuoti šunis. Šunų augintojai iš anksto registruojasi, lanko užsiėmimus ir po to laiko testą. Galima ir pagal savo gyvenamąją vietą, pasirinkus priimtiną dresuotoją, lankyti su augintiniu dresūros užsiėmimus, o paskui registruotis LKD ir laikyti testą.
Išlaikiusių testą šunų savininkai gauna atitinkamos formos pažymą. Šis dokumentas galioja tik tam šuniui, kuris išlaikė testą ir tik tam asmeniui, kurio pavardė įrašyta pažymoje. Kiti šeimos nariai, vedžiodami šunį, šia pažyma naudotis negali. Laikantis testą šuo būtinai turi būti registruotas (integrinis grandynas arba tatuiruotė).
Socialus šuo yra bendruomeniškas šuo
Kokį šunį galima laikyti socialiu? Tą, kuris prisitaikęs gyventi su žmogumi ir
tarp žmonių. Ir visai nesvarbu, ar kaime, ar mieste.
Socialus šuo yra lengvai valdomas, vykdo komandas ir nekelia grėsmės. Socialus šuo yra stabilios psichikos. Išvestas į kiemą, nepersekioja gyvūnų ar žmonių, yra draugiškas žmonėms, gyvūnams ir visai aplinkai. Socialus šuo, gyvūnų mylėtojų nuomone, yra bendruomeniškas šuo.
Suprantama, gyvūnų laikymo taisyklės, nors ir tobulos, visų problemų neišspręs. Vis dar esame priversti laviruoti tarp draudimų (laisvai pabėgioti šuns bet kur nepaleisi, į paplūdimį ar parką nenusivesi) ir šuns prigimties suvaržymo, kai jam būtina išeikvoti susikaupusią energiją.
Seniūnijų suręstose šunų vedžiojimo aikštelėse nei judėjimo laisvės, nei tvarkos – apie tai daug kalbėta ir rašyta. Beje, kai kuriuose šalies miestuose tokių aikštelių apskritai nėra.
Tačiau absurdiškiausiai skamba raginimai vedžioti šunis ten, kur nėra žmonių. Gerbiamieji, kaip mūsų šunys taps socialūs ir draugiški, jeigu jie apskritai nematys žmonių. Kaip šunys mus pažins, jeigu jie negalės sukiotis tarp mūsų, bendrauti su mumis?
Tik su mumis bendraudami jie ir tampa socialūs, o pažaboti antsnukiais ir ištremti į dykvietes, draugiškesni žmonėms jie netaps.