Kaune nuo seno gausu paukščių: žaliuosiuose plotuose ir vandenyse aplink miestą kasmet įsikuria beveik 150 rūšių įvairiausių sparnuočių.
Senovėje pagal pavasarinį paukščių elgesį žmonės spėdavo būsimus orus, derlių. Tačiau Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Ornitologijos skyriaus vedėjas Saulius Rumbutis sako, kad tokios pranašystės nedaug teturi pagrindo. Paukščiai tikrai neparskrenda būtent tą dieną, kuri jiems numatyta kalendoriuje. Nelygu orai, parskridimo laikotarpis gali ankstintis ar vėluoti savaitėmis, kartais net mėnesiais.
– Vieni paukščiai grįžta, kiti – nė nebuvo išskridę, treti – jau peri. Kokių sparnuočių šiemet pastebima Kauno apylinkėse? – paklausėme ornitologo.
– Į Kauno apylinkes jau yra parskridę vieversiai, varnėnai, pempės. Praėjusį savaitgalį teko matyti ir skrendančių gervių. Tačiau tai dar ne masinės paukščių sugrįžtuvės, parskrido tik vadinamieji žvalgai.
Kai kurios rūšys – naminės pelėdos, krankliai, jūriniai ereliai – aplink Kauną jau peri, o šiauriniai kryžiasnapiai pūkais ir vilna išklotuose lizduose veikiausiai susilaukė ir jauniklių.
Apie 3 tūkst. įvairiausių vandens paukščių peržiemojo Kauno ornitologiniame draustinyje. Tai viena svarbiausių žiemaviečių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
Tarp čia žiemojusių paukščių – ne tik miestiečių dažniausiai šeriamos didžiosios antys ir gulbės.
Tūkstančių kitų – nardančiųjų ančių, dančiasnapių, kormoranų, mažųjų kragų – be žiūronų ar teleskopo netgi nepamatysi.
Ši vieta tokia unikali, kad siūliau Kauno savivaldybei čia įrengti kavinę, kurioje būtų prekiaujama lesalu ir būtų galima teleskopais už simbolinį mokestį stebėti sparnuočių įvairovę. O pažiūrėti tikrai būtų į ką. Štai vien reti jūriniai ereliai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Jų čia žiemoja apie 10, o peri jie Kauno rajone.
Atrodytų nesudėtinga: išnuomoti žemės verslininkui, pastatyti rąstų statinį. Nors pati idėja valdininkams patiko, ji nebuvo įgyvendinta.
Kiek galėtų kasmet žiemoti paukščių visose Kauno apylinkėse, nėra žinoma. Juolab kad pastaraisiais metais veikiausiai dėl klimato kaitos nebeišskrenda kikiliai, žaliukės, liepsnelės, karetaitės. Lieka smilginiai ir juodieji strazdai, žiemoja kėkštai, senuose pakaunės soduose dažni svečiai – didysis ir mažasis margieji geniai.
– Ar keičiasi mūsų kaimynystėje apsigyvenusių sparnuočių rūšys? Ar jie vis dar geba prisitaikyti prie sparčiai kintančių miesto sąlygų?
– Kai kurių rūšių daugėja, kai kurios gal pradėjo telktis kitur, bet nustatyti, dėl ko tie svyravimai vyksta, nelengva. Štai Kaune pradėjo perėti reti Lietuvoje pelėsakaliai – nedideli, į Raudonąją knygą įrašyti paukščiai. Europos miestuose jie dažnai įsikuria bažnyčių bokštuose, varpinėse, ant kaminų atbrailų. Šiemet Šilainių rajone pastebėtas ir kitas retas plėšrūnas – sakalas keleivis, besinešantis sumedžiotą kuosą.
Šie paukščiai sugebėjo prisitaikyti prie didmiesčių sąlygų. Kitos rūšys nyksta. Vis rečiau pastebima kurapkų: jų gerokai sumažėjo dėl intensyvios žemės ūkio plėtros pakaunėje. Prieš keletą metų Nemuno saloje dar buvo girdėti griežlė. Bus įdomu paklausyti šiemet – gal pastačius „Žalgirio“ areną šie paukščiai nepaliko salos?
O štai juodųjų strazdų smarkiai pagausėjo. Prieš kokius 20 metų jie Kaune tik žiemodavo, dabar tapo įprasti. Įdomiai prisitaikė kirai: jie peri pramoniniuose ir net gyvenamuosiuose rajonuose ant plokščių pastatų stogų.
Teko stebėti, kaip didžiųjų dančiasnapių šeimyna įsikūrė Kauno centrinio pašto ventiliacijos angoje.
Pūkuoti jaunikliai šoka žemyn iš 10–15 metrų aukščio, išskleidžia plėvėtas kojas ir nusileidžia ant asfalto. Patelė su visu būriu keliauja vandens link, pakeliui stabdydama eismą. Kauniečiai didžiuosius dančiasnapius stebėjo net judriame Vytauto prospekte.
– Bene labiausiai keiksnojami varnos ir kovai: teršia ir triukšmauja, atliekas ištąso. Kaip su jais kovoti?
– Varniniai nuo seno yra miesto paukščiai, dažniausiai įsikuriantys parkuose, kapinėse. Jie nakvoti grįžta į miestą ir renkasi aukštus medžius. Dėl apdergtų pastatų ir paminklų kenčia ne vieno Europos miesto centras. Tačiau iki šiol nerasta veiksmingo būdo kovoti su varniniais paukščiais.
ES įstatymai draudžia juos šaudyti, ardyti lizdus. Vienintelis leidžiamas būdas – baidyti juos perėjimo metu, kad atšaltų dėtys.
Kaune mėginta vaikyti kovus imituojant plėšriųjų paukščių balsus. Bet po kiek laiko įsitikinę, kad pavojus netikras, jie į šį dirgiklį nebereaguoja.
Kai kurios savivaldybės varninius paukščius baidys ir garsinėmis petardomis. Tačiau pyškinti petardomis tektų valandų valandomis. Be to, bus išbaidyti ir kitų rūšių perintys paukščiai.
– Ar esama Kaune vietų, kuriose žmogaus ir paukščio interesai ypač susikerta? Kaip šią problemą spręsti?
– Nemuno ir Neries salose peri upinės ir mažosios žuvėdros. Norint šiuos paukščius išsaugoti, reikėtų naikinti karklynus, kad išliktų žvyro paviršius. Lampėdžių karjere peri upinės žuvėdros, o žiemą nendrynuose gyvena į Raudonąją knygą įtraukta ūsuotoji zylė.
Bet argi dėl to uždrausi prie vandens lankytis poilsiautojams, žvejoti žvejams, pramogauti vaikams? Kiekvieno paukščio neapsaugosime – verčiau sutvarkyti paukščiams salas Neryje. Poilsiautojams jos nėra svarbios.
Kita opi miestui problema – pagausėjus didelių stiklo konstrukcijų pastatuose, daugėja į juos atsitrenkiančių ir žuvusių paukščių. Norint užbėgti tam už akių, galima ant stiklo ar ant medžio pakabinti plėšriojo paukščio siluetą.