„Skonis primena lazdyno riešutų“, - paragavęs beržų sulos nusišypso gamtininkas Andrejus Gaidamavičius. Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas pasakojo, kaip teisingai ir nežalojant medžių reikia prisivarvinti sulos.
Lietuviams sula visuomet buvo labai svarbi. Balandžio mėnuo kadaise net buvo vadinamas sultekiu. Dar ir XX amžiaus pradžioje lietuvis valstietis jautėsi laimingas, jei namuose turėjo duonos ir sulos. Kaime ir dabar dar apie vargingai gyvenančius sako: „Duonos yra – sulos nėra. Sulos yra – duonos nėra.“
Tai paslaptingas gėrimas. Net nuodėmingas. Pavyzdžiui, sultekio metu negalima nutraukti kūdikį nuo krūties, nes motina turės problemų - berniukas užaugs pasiutęs mergininkas. Tautosaka primena, kad šv. Jurgio ryte sulą reikia išpilti iš indo į žemę, nes Jurginių naktį joje raganos maudosi.
Lietuvių moterys suloje ieškojo grožio, o vyrai – vyriškumo
Senosios lietuvių tautosakos paslaptys pasiklydo betono džiunglėse, tačiau beržų ir klevų sulą dar ir dabar skanauja tiek manieringi miestiečiai, tiek ir kaimiečiai.
Bet ne visi žino, kaip teisingai reikia ją tekinti. Kad sula neprarastų gerųjų savo savybių, o medžiams nebūtų padaryta neatitaisoma žala.
„Kaip sakė žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė, koks bus tavo santykis su medžiu, kuo tikėsi, taip sula ir veiks. Jeigu tau sulos vartojimas - kaip ritualas, nori atsigaivinti, o ne atsigerti kaip paprasto gėrimo, tada poveikis gali būti labai didelis. Net jei sula būtų vanduo, bet vis tiek jis nebūtų toks, kaip iš čiaupo, jis gyvas. Todėl poveikis gali būti labai teigiamas“, - aiškino gamtininkas A. Gaidamavičius.
Daugiausiai vitaminų turi sula iš medžio šakelių
Sustojome Nemenčinės miškų urėdijoje, Liepinės girininkijoje. Miškininkas parodė beržus, iš kurių galime leisti sulą. Medeliai auga labai tankiai, tad anksčiau ar vėliau nudžius. Todėl miškininkai juos nukirs, kol jie dar sveiki ir gali pasitarnauti pramonei.
„Valstybiniuose miškuose sulą galima leisti tik iš tų medžių, kurie bus nukirsti per artimiausius penkerius metus. Privačiuose miškuose tokių apribojimų nėra. Tačiau jeigu miško savininkas gerbia gamtą, tai jis neleis gręžti bet kokio medžio“, - paaiškino A. Gaidamavičius, rodydamas į kuprotą berželį. - Pasirinkau kuprotą, nes jis netiks gamybai.“
Rankoje laikydamas grąžtą ir indą sulai gamtininkas pasakojo, kaip teisingai reikia prisileisti medžių sulčių.
Skylė turi būti gręžiama grąžtu, o ne kertama kirviu, kaip kartais daroma kaimuose. Taip medis yra labai sužalojimas, gali apsikrėsti įvairiomis ligomis ir greitai nudžiūti.
Gręžti reikia apie 3-5 centimetrus, nes medžio vandens indai yra negiliai. Grąžtą reikia šiek tiek pakreipti į viršų, kad sula išvarvėtų.
Skylė kamiene turi būti daroma maždaug metro aukštyje.
Išgręžus skylę reikia pritvirtinti nedidelį latakėlį, kuriuo sula tekės į indą. Latakėlį galima pasigaminti iš perlenktos skardos. Indas sulai turėtų būti stiklinis, ne plastikinis, nes taip geriau išsaugomas skonis ir vitaminai.
Tarp skylių turi būti ne mažesnis nei 10 centimetrų tarpas.
Sulai gręžiamas medis turi būti ne plonesnis kaip 20 centimetrų. Nebent jis po metų bus kertamas, tada gali būti ir plonesnis.
Išleidus sulą, pragręžtą skylę reikia patepti sodo tepalu arba bet kokia kita dezinfekuojančia medžiagą. Taip pat žaizdą reikia užtaisyti tos pačios medienos pleištu. Tada į augalą neįsimes puvinys ir medis dar ilgai žaliuos.
Iš medžio leidus sulą patariama pora metų jo nebegręžti, kad jis pailsėtų.
„Yra dar vienas būdas gauti sulos – iš beržo šakelių. Suimi šakeles į krūvą, nupjauni galiukus ir pakabini indą. Sula, kuri prateka pro visą medį, turi daugiausia vitaminų. Be to, taip mažiausiai žalojamas medis. Tokia sula dažniau naudojama medicininiais tikslais“, - pasakojo gamtininkas A. Gaidamavičius.
Leisdavo ir ąžuolų sulą
Gamtininkas meistriškai išgręžia mažą skylutę ir pritvirtina skardos gabalėlį sulai tekėti. Po juo pakiša stiklinį indą. Į riestakuprį beržą įsmeigtas latakėlis saulėje žybsi lyg nuodėmingos laumės akys. Tiršti syvai pradeda varvėti. Po kelių minučių sulos privarva tiek, kad jau galime pajusti jos skonį. „Iš vieno beržo, kiek storesnio nei šis, per pavasarį galima gauti iki 100 litrų sulos“, - pasakoja A. Gaidamavičius.
Pirmiausia pradeda tekėti klevų sula. Ją galima leisti kovo mėnesį, kai dar yra sniego ir įšalas. „Klevai yra tamsiakamieniai medžiai, todėl įšyla daug greičiau nei beržai, kurie turi baltą žievę“, - paaiškino gamtininkas. Klevų suloje yra daugiau fruktozės ir kitų medžiagų, todėl ji yra saldesnė.
Kai atšyla, pasitraukia įšalas, pradeda bėgti beržų sula. Ją galima leisti apie mėnesį. „Aukštesnėse vietose sula būna saldesnė. Žemesnėse vietose, kur daugiau drėgmės, ir sulos priteka daugiau. Tačiau ji turi mažiau vertingų medžiagų. Todėl mes pirmiausia sulą leidžiame iš beržų, kurie yra ant kalniukų. O vėlyvąją sulą, kai jau beržai sausose vietose nebeleidžia jos, leidžiame žemesnėse vietose“, - pasakojo specialistas.
Pasakojama, kad seniau sula buvo imama ir iš uosių bei ąžuolų. Tiesa, labai atsargiai, specifiniais metodais, nes labai gerbė tuos medžius. Tokioje suloje yra daugiau bioaktyviųjų medžiagų, todėl ji buvo naudojama tik medicininiais tikslais. „Niekas net nebeatsimena, nuo kokių ligų ja gydydavo“, - šypsojosi gamtininkas.
Maisto gaminiai iš sulos
Sula - tai ne tik žmogaus ir gamtos sąlyčio simbolis. Tai ir tradicinis gėrimas, iš kurio buvo ruošiami įvairūs gaminiai. „Yra daug kulinarinio paveldo receptų, kurie susiję su sula. Dzūkijos kaimuose žmonės iki šiol sugeba raugindami sulą išlaikyti ją iki kito pavasario. Pavyzdžiui, priberia į sulą avižų. Pribrinkusios vandens tos avižos nuskęsta. Vėliau vėl iškyla ir virš sulos susidaro žalias šepetys. Jis apsaugo sulą nuo sugedimo ir ji rūgsta. Galima pasigaminti ir sulainį. Sula yra verdama ir tirštinama. Taip susidaro tąsi masė, kuri primena medų“, - pasakojo A. Gaidamavičius.
* * *
Lrytas.lt pateikia keletą sulos gaminių receptų.
Sulos kisielius
(Receptą užrašė Vanda Ketliurienė, gimusi 1915 metais Čebatoriškių kaime Ukmergės rajone.)
1 l beržų arba klevų sulos, 3 šaukštai cukraus, 2 šaukštai bulvių krakmolo, pusė stiklinės burokėlių rūgštimo.
Sula užvirinama, suberiamas cukrus ir supilamas šaltoje suloje ištirpęs krakmolas. Užvirinama, įpilama burokėlių rūgštimo.
„Man net seilė tįsta, kad gardi dėdinos sula. Primeta suloj juodos serbentos, aviečių jaunų šakelių dėl kvapo. Kisielius – kol nenurūgus. Jurgio atlaidai, tai priverda. Sodo neturėjom, tai laukinukų obuoliukų prisirenkam miški, mamytė sudžiovina cielus su visais kauliukais, sumala girnom, išsijoja kuo gražiausiai – rudi miltai. Būna, sulos kisielių verda ir pamaišo obolienių miltelių“, - dalijasi Vanda.
Sulos šampanas
3 l sulos, 3 šaukšteliai cukraus, kelios razinos.
Į sulą supilamas cukrus, išmaišoma ir pora dienų palaikoma šilčiau. Supilstoma į paruoštus butelius, įmetama po porą razinų, sandariai užkišama ir mėnesį laikoma vėsiai.
Kunigaikščių laikais sulos šampanu lietuviai vaišindavo kilmingus svečius.