Neringiškius sujaudino Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP)
darbuotojai, griežtai baudžiantys nuo kelkraščių nuvažiavusių
automobilių vairuotojus, bet šią žiemą nepajudinę nė piršto, kai
sunkiasvorė technika niokojo didįjį kopagūbrį - ten buvo kertami seni
miškai. Dėl gamtai padarytos žalos pašiurpę neringiškiai kreipėsi į
kitas aplinkosaugos tarnybas, bet šios vangiai reagavo į pastabas.
„Ši problema iškilo ne dabar. Pastaruoju metu Kuršių nerijos parke
sumažėjo girininkų, eigulių, miško darbininkų. Miškotvarkos darbai
patikimi KNNP konkursus laimėjusioms privačioms įmonėms. Taupant lėšas,
neretai nukenčia parko kraštovaizdis, žalojama gamta. Iš kitų vietovių
atvykę miškų tvarkytojai ne visada jaučia mus supančios gamtos trapumą,
nesupažinę su tradicijomis. Žmonės tai pastebi ir pagrįstai piktinasi,
kad trypiami rekreacinės paskrities miškai“, - kalbėjo A. Vinkus.
„Tokių vaizdų Alksnynės kraštovaizdžio draustinyje man dar neteko
matyti. Didįjį kopagūbrį šalia pėstiesiems ir dviratininkas skirto tako
išklampojo sunkiasvorė technika, gabenusi iš kirtaviečių susmulkintas
kalnapušes. Šiuo metujis atrodo kaip ekskavatorių išraustas smėlio
karjeras“, - Kuršių nerijos teritorijoje po žiemos atsivėrusiais miško
kirtėjų pėdsakai baisėjosi neringiškis Regimantas Drungilas.
Ne tik jį vieną jaudina nusiaubti plotai. Pamatę ant kopagūbrio
burzgiančius gremėzdiškus medienos smulkintuvus, važiuojančią techniką,
sunerimo ir kiti gyventojai. Medkirčiai aiškino, kad KNNP direkcijos
užsakymu miškų plotuose atliekami kirtimai - platinamos priešgaisrinės
apsaugos juostos, naikinamos pasenusios kalnapušės. Privati įmonė „Biokuras“ Alksnynės draustinyje iškirto kelis hektarus miško.
KNNP konkursą laimėję medkirčiai susmulkintą medieną į paskirties vietą
gabeno trumpiausiu keliu - per kopagūbrį. Keliukuose ir proskynose
atsivėrė vėžės, kurių gylis siekia 40-50 centimetrų. Nutirpus sniegui,
viskas atrodo dar klaikiau. „Kelis dešimtmečius tarnavęs keliukas
suniokotas. Ten, kur važinėta išilgai kopagūbrio, provėžas toliau
platins vėjai. Kuršiai statė kopagūbrį, kad apsigintų nuo smėlio, o
dabar jis be gailesčio niokojamas. Nežinome, kas pridaryta kitose
vietose, kai kur keliai irgi ištrypti“, - sielojosi anksčiau daugelį
metų aplinkosaugos inspektoriumi dirbęs Nidoje gyvenantis R. Drungilas.
Nusiaubtus plotus apžiūrėję valstybinių miškų kontrolės specialistai
irgi skėsčiojo rankomis - pripažįsta, kad kopagūbris apgadintas, bet
sako, jog kitaip medienos iš kirtaviečių neišgabensi. O neringiškiai
tvirtina, jog anksčiau miškininkai saugodavo kopagūbrį - iškirstų
kalnapušių niekur neveždavo, o sudegindavo miškų proskynose. Dabar jos
smulkinamos kirtavietėse, pagamintas biukuras gabenamos į katilines.
„Neringiškiams brangus kiekvienas augalas, kiekviena gėlė. Mums viskas,
o ne tik kopos, čia yra unikalu ir saugotina. Prie kirtaviečių tiesiai
negalinti privažiuoti sunkiasvorė technika rieda aplinkiniais keliais
per miškus ir net pačiomis vaizdingiausiomis vietovėmis nutiestais
dviračių takais - trupinama asfalto danga. Apie tai žmonės jau buvo
informavę nacionalinio parko direkciją“, - kalbėjo A. Vinkus.
Neringos savivaldybės vyriausiasis ekologas Viktoras Kolokšanskis
pastebi, jog konkursus laimėjusios įmonės stengiasi viską padaryti
greičiau ir kuo mažesnėmis sąnaudomis: „Kam jiems deginti kalnapušes,
jeigu jas galima smulkinti ir gauti daugiau pajamų už biokurą. Todėl po
draustinį važinėja 30 tonų ir daugiau sverianti ratinė technika.
Rietavo miškuose ir UNESCO pasaulio gamtos ir kultūros paveldo vertybe
pripažinto draustinio teritorijoje dirbama beveik taip pat. Prie
kiekvieno kirtėjo neprieisi, nepaaiškinsi, kad reikia daryti“.
Kuršių nerijoje miškai kertami tik 3-4 mėnesius, dažniausiai žiemą, kai
keliukai, palvės ir miško paklotė įšala. Tačiau būna ir taip, kad miško
ruošos įmonės vaikosi pelningesnių darbų - per šalčius važiuoja į
atokius ir klampius kitų regionų miškus, kur jiems reikia iškirsti
didesnius plotus. Kai pašalas išgaruoja, prisimena darbus Kuršių
nerijos parke ir kituose draustiniuose - sunkiasvorė ratinė technika
klampoja po miškus, stengiamasi viską padaryti greičiau ir pigiau.
Neringiškiai stebisi, kodėl aplinkosaugininkai konkursų užduotyse
nenurodo, kokia technika galima naudotis Kuršių nerijoje, kur žmonės
baudžiami už sutryptas sąmanas, nulaužtą medžio šaką. Alksnynėje išvydę
nusiaubtą kopagūbrį, jie reikalauja nubausti asmenis, kurie lengva ranka
patvirtino sunkiasvorės technikos judėjimo draustinio keliais maršrutus
arba jų net nenurodė. Kitaip tariant, kirtėjams leido žaloti gamtą.
„Kai dirbau aplinkosaugininku, už kiekvieną kvadratinį metrą ištrypto
miško buvo skiriama 5 litų bauda. Neringiškių ir poilsiautojų
automobiliams ir dabar neleidžiama važinėti Kuršių nerijos palvių, miškų
keliukais, tačiau niekam nė motais, kad sunkiasvorė technika niokoja
kopagūbrį ir kitas draustinio teritorijas. Kas paskaičiuos, kiek žalos
padarė atžagariai dirbę miško kirtėjai?“, - piktinosi R. Drungilas.
KNNP direktorius Tomas Tukačiauskas situacijos nedramatizuoja: „Žiema
buvo šilta, keliukai neįšalo, todėl technika ir klimpo. Kaip išgabenti
nukirstą mišką? Juk sraigtasparniais jo išskraidinti negalime. Kuršių
nerijos miškai smarkiai apleisti - kalnapušių masyvus reikia kirsti,
retinti. Po Smiltynę nusiaubusio didžiojo gaisro proskynos platinamos,
kad tokios nelaimės nepasikartotų. Bet žmonės to nesupranta, pyksta“.
T. Tukačiauskas stebėjosi, kad KNNP vadovybė vis dažniau sulaukia
pilietiškai nusiteikusių vietinių gyventojų priekaištų. „Regis, savi
žmonės, gyvena draustinio teritorijoje. Negi jie nemato, o gal tyčia
nepasteb, kad dirbame ir nesikratome problemų ? Liejasi emocijos, už
kurių galbūt slypi kokie nors kitokie planai arba ketinimai“.
Pasak T. Tukačiausko, parkas savo jėgomis nieko negali padaryti - turi
tik keturis senus sovietnius traktorius „Belarus“: „Prašysime skirti
daugiau lėšų miškų priežiūrai ir kirtimams. Medkirčiai dar nebaigė
darbų. Išklampotas provėžas užpils smėliu, sulygins grėbliais. Po
kelių savaičių viskas bus kaip anksčiau“, - teigė T. Tukačiauskas.
„KNNP specialistai irgi mato miškotvarkos sistemos draustiniuose
trūkumus, reaguoja į pastabas. Labai svarbu visas problemas spręsti
nekonfrontuojant. Tikimės, kad jas pamatys ir Aplinkos ministerija,
kuriai nurodėme visus mus jaudinančius skaudulius, patikinome, jog
neleisime trypti ir žaloti Kuršių nerijos miškų“, - sakė A. Vinkus.