Vos prieš keletą metų, dar visai mažiuką, pūkuotą gumulėlį į namus parsinešusi pakruojietė draugams ir pažįstamiems prisiekinėjo būsianti ištikimiausia Pakruojo gyvūnų globėja. Auginusi bene dešimtį juodų, rusvų, pilkų, margų ir visokių kitokių atspalvių katinų, poetiškos sielos asmenybė keturkojų neišsižadėjo. Tik persikėlusi į užsienį išvažiavusios ir ten laimę suradusios uošvės daugiabutį, savo augintinius išdovanojo giminėms, draugams, pažįstamiems. Dauguma keturkojų ten pritapo.
Didžiausią, kartais ir jos pačios valiai nepaklūstantį „Pinčerį“, ištrėmė net už kelių rajonų – į kaimą. Pakruojyje dingus katinui – milžinui, gyvūno pasigedo tik vienas kitas. Prabėgo du, trys, keturi mėnesiai. Ir kokia buvo nuostaba, kai po gero pusmečio, per gyvūnų globos dieną, sulysęs, purvinas „Pinčeris“ subildino vieno iš Pakruojo „ofisų“ skardinę palangę.
Vieni katiną - atsiskyrėlį pamalonina gardesniu kąsneliu, kiti nemačiom apmėto gyvūnėlį akmenimis.
„Pinčeris“ užuodžia blogus praeivius. Vos juos pamatęs neria į tankiausius krūmus.