Patyrusių sodininkų pamokos praverčia ir žioplokiems mėgėjams

Patarimų, kada ir kaip genėti vaismedžius, kaip ir kuo juos purkšti nuo ligų ir kenkėjų, pilnas internetas. Didelė ir sodininkams mėgėjams skirtų knygų pasiūla.

Tačiau sustojus prie senos, išsikerojusios obels ar dangų remiančios kriaušės pjūklas taip ir iškrinta iš rankų.

„Be reikalo nupjaustėte žemutines kriaušių šakas. O štai viršūnes seniai reikėjo nurėžti“, - „Dembavos medelyno“ sodininkė Regina Stukienė netrunka įlipti į kriaušę ir nupjauti aukštyn pasistiebusių jos šakų, apkarusių mumijomis.

Tos mumijos - tai į nagą sudžiuvę pernykščiai vaisiai, kurių neįmanoma nei nukratyti, nei kaip nors pasiekus nuskinti. Tačiau jos - ligų užkrato gūžta, kurią būtina sunaikinti.

Profesionalų iš „Dembavos medelyno“ žvilgsnio privačiame sode prireikė ne tik tam, kad jie įvertintų, kurie vaismedžiai yra gerai, o kurie - prastai nugenėti. Bet ir tam, kad diagnozuotų sodo ligas, pavyzdžiui, kodėl it burbulas išsipūtė ir susprogo trešnės kamienas?

Kodėl keleto obelų šakos - žaizdotos arba kodėl kasmet, vos pražydę, staiga nuvysta ir sudžiūsta vyšnių žiedai?

„Įsimetė nekrozė, - apžiūrėjusi obels žaizdas, ligos priežastį akimirksniu nustatė „Dembavos medelyno“ vadovė Vitalija Kuliešienė. - Tai Šiaurės rytų Lietuvoje esančių sodų problema.

Žiemą naktimis čia būna kone šalčiausia, o dienomis saulė tamsų vaismedžių kamieną vis tiek smarkokai įkaitina, ir žievė sprogsta. O į žaizdas netrunka įsimesti ligos“.

Dėl tos pačios priežasties - aštrokos temperatūrų kaitos susprogo ir trešnės kamienas.

Šiuo metu, kol vaismedžiai kaip reikiant nepabudo, kamieno ar stambiųjų šakų žaizdas derėtų nugremžti iki pat sveikos medienos, ir ištepti sodų tepalu.

Patyrę sodininkai žino, kad vaismedžiai būna sveikesni, jei ne tik kas pavasarį, bet ir kas rudenį yra nupurškiami karbamido ir vario sulfato tirpalu. Taip pat ir nubalinami dukart metuose tiek, kiek tik įmanoma pasiekti.

Tačiau sodininkams pradžiamoksliams vis tiek lengviau perprasti tai, ką sako profesionalai, nei skaityti vadovėlius.

Ką jau bekalbėti apie gerokai sudėtingesnius darbus, pavyzdžiui, skiepijimą. Surasti tinkamą tam šakelę ir, deramai nupjausčius, sunerti ją su įskiepiu, atrodo lengva tik stebint iš šalies, kaip dirba R. Stukienė.

To niekada nedariusiems arba peiliukas įpjauna šakeles ne taip, kaip reikėtų, arba šakelės sprūsta iš rankų ir šauna tolyn.

Pernai vyšnios šiame sode taip ir neužderėjo. Ne todėl, kad šaltis būtų jas apkandžiojęs. Bet todėl, kad vos išsiskleidę žiedai staiga nuvyto, nurudavo ir sudžiuvo. Jų neišgelbėjo jokie „purškalai“, skirti sodų kenkėjams naikinti.

Jų džiuvenos ir šiuo metu kur nekur stirkso prilipusios ant vyšnių šakelių. Todėl vos užmetusi į jas akį, V. Kuliešienė nustatė ir medelių negalios priežastį.

Vyšnių žiedus, pasirodo, sunaikino ne parazitai. Anot V. Kuliešienės, tai grybelinė kaulavaisinių medžių liga, - vadinamoji moniliozė. Ji pažeidžia ne tik medžių lapus, bet sunaikina ir žiedus, ir ūglius.

Pasak patyrusios sodininkės, nuo šios ligos ginti medžius taip pat reikia, jiems dar nepražydus. Dabar pats laikas juos būtų nupurkšti vario oksichlorido tirpalu ar tam tikrais fungicidais, - nuo grybinių ligų augalus saugančiais arba jas gydančiais chemikalais.

Profesionalų paslaugos - mėgėjams. Tokią verslo nišą sodininkai atrado, talkindami pažįstamiems.

„Sodininkystė turi savitos specifikos. Joje, kaip ir kiekviename darbe, reikia išmanančių specialistų.

Aplinkiniai gyventojai mūsų medelyno darbuotojus nuolat prašydavo išgenėti senus sodus. Pažįstami nuo pažįstamų, ir atsirado didelis paslaugų poreikis“, - sakė V. Kuliešienė.  „Dembavos medelynas“ pernai gruodį pradėjo teikti profesionalias sodų genėjimo, priežiūros paslaugas.

Tačiau vos spėjo įsibėgėti, ir per keletą mėnesių ištįso tokia ilga klientų eilė, kad sodininkai naujiems interesantams šiuo metu yra priversti atsukti nugarą.

„Nesuskumbame. Bendrovės soduose darbininkams šiuo metu tenka dirbti ir šeštadieniais. Sekmadienis liko vienintelė išeiginė diena, kai jie dar gali vienam kitam užsakovui išgenėti senus sodus.

Be to, turime medelyną, o prekyba sodinukais jau prasideda. Tad rankos papildomiems darbams - surištos“, - sakė V. Kuliešienė.

Bendrovė kol kas stabtelėjo ties viena iš paslaugų: „Dembavos medelyno“ sodinukų prekybos aikštelėse konsultuoja pirkėjus.

Specialistai parodo, kaip sodinti vaismedžius ar vaiskrūmius, kaip pirmais metais formuoti vainiką, ginti nuo ligų ir kenkėjų, kaip ir kuo tręšti.

Tačiau iš sodininkystės bendrovių „Dembavos medelynas“ kol kas vienintelis Lietuvoje siūlo profesionalią sodų genėjimo ir priežiūros paslaugą. Vidutiniškai už valandą darbo profesionalams mokama 60 litų. „Negenime sodų svetimiems. Mūsų sodas - didelis, patys jame vos ne vos susitvarkome. Neturime tiek darbuotojų, kad ir kitiems galėtume pagelbėti“, - sakė Anykščių rajone 200 ha žemės šeimininkaujančios bendrovės „Ažuožerių sodų“ direktorius Jonas Janišius.

Kone tą patį pakartojo ir Pasvalio rajone 180 ha žemės užimančių „Aukštikalnių sodų“ vadovas Arvydas Paškevičius. „Sodų priežiūra - vien tik rankų darbas. Laiko jis daug praryja. Todėl sąnaudos didelės, o pajamos iš tokios paslaugos - menkos. Mažai Lietuvoje žmonių, kurie galėtų sumokėti tiek pinigų už paslaugą, kad vertėtų pas juos per visą Lietuvą važiuot“, - privačių sodų savininkams pažadų nedalino A. Paškevičius.

Jo teigimu, bendrovė nedaug turi ir kvalifikuotų darbuotojų, kurie tokias paslaugas galėtų teikti. Nes ir savo plotuose vaismedžius vargiai tespėja nugenėti.

„Mūsų įmonė tokių paslaugų neteikia. Nebent patys darbuotojai savo laisvalaikį tam skiria, ir, susitarę asmeniškai, vienam kitam pažįstamam žmogui sodą sutvarko“, - sakė Pasvalio rajone apie 300 ha sodų valdančios bendrovės „Naradava“ direktorius Aloyzas Grygalis.