Jei neprižiūrėsi tvenkinio, vieną dieną jis gali dingti. Taip atsitiko Kunigiškių kaime, kur kelis dešimtmečius gyventojus džiuginęs tvenkinio vanduo staiga ėmė bėgti į netoliese esančią Šešuvies upę.
Ant tvenkinio kranto gyvenantis 85 metų Vladislovas Norušas matė, kaip vanduo pralaužė pylimą ir išnyko maždaug per pusvalandį.
Tokio vaizdo kada nors gyvenime išvysti nesitikėjęs V. Norušas įsitikinęs, kad tai – bebrų išdaiga.
„Tvenkinio pakrantėje apsigyvenę bebrai medžio šakomis užkimšo betoninį vamzdį, kuriuo ištekėdavo vandens perteklius, todėl susikaupęs vanduo išgriovė krantą ir ištekėjo, kartu nuplaudamas ir į mūsų sodybą vedantį keliuką”, – pasakojo V. Norušas.
Tvenkinyje buvo užveistos lydekos, ešeriai, kitos žuvys, kurias vanduo nuplukdė į upę, tačiau ir žiojinčioje tuščioje duobėje liko žuvų – jas susirinko vietos gyventojai.
Miško apsuptyje prie pagrindinio kelio apie vieną hektarą valstybinės žemės užimantis tvenkinys neįregistruotas kaip statinys nekilnojamojo turto registre, todėl jis niekam nepriklauso.
Sovietiniais laikais iškasto tvenkinio vandenį vietos ūkininkai naudojo laukams drėkinti, gaisrininkai – gaisrams gesinti.
Tauragės rajono savivaldybės administracija skyrė 4,5 tūkstančio litų dvidešimties metrų ilgio kelio ruožui, kurį suardė tvenkinio vanduo, atstatyti.
Tačiau kaimui reikalingą tvenkinį ketinama sutvarkyti tik kitais metais, kai rajono biudžete bus papildomų lėšų.
Draudė medžioti
Lietuvoje bebrai nuo senų laikų gyveno Nemuno baseine. Jų liekanų randama piliakalniuose, durpynuose.
Bebrai šalyje buvo intensyviai medžiojami dėl mėsos (ypač uodegos), kailio ir sruoglių (specifinio kvapo ir konsistencijos išskyros).
1529 metais bebrų medžioklė buvo nustatyta pirmajame Lietuvos statute: bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus leista dirbti tik atstumu „kokiu stiprus vyras nuo jų galėjo nusviesti pagalį”. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai.
Nepaisant draudimų, 1555 metais švedų kronikininko Olauso Magnuso istorijoje rašoma, kad Lietuva buvusi pagrindinė bebrų kailių tiekėja Europoje.
Nors dėl draudimų Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje dalyje Europos, jie pamažu išnyko.
XX a. pradžioje tik pavieniai bebrai atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą iš Baltarusijos. XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pradėta bebrų reaklimatizacija. Dabar šalyje bebrai paplitę daugelio upių baseinuose.