Su meile išpuoselėta žemė atsilygina grožiu ir derlumu

Mokslininkų seniai apskaičiuota, kiek kokių vaismedžių ir vaiskrūmių reikėtų pasisodinti vienos šeimos poreikiams.

Tačiau naujųjų kvartalų sklypai nebeskirti sodininkauti išsijuosus.

Kaip pasirinkti tinkamiausius želdinius, kokie darbai laukia artėjant balandžio 23-iąją minimoms Jurginėms – simbolinei pavasarinių lauko darbų pradžiai?

„Kai tiktai pagerėja laikai, sodinama daugiau dekoratyvinių augalų, o sunkmečiu labiausiai ieškoma vaismedžių.

Ir daržininkai patvirtins: kai tik krizė – daugiau daržų, daugiau parduodama mulčiaus ir sėklų“, – pastarojo meto sodininkystės ir daržininkystės tendencijas pakaunėje įvertino Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Agronomijos fakulteto dekanas Viktoras Pranckietis.

Mokslininkas ir ilgametis sodininkas patarė sodui prie namų atsirinkti skirtingu laiku sunokstančias augalų veisles, kad vis būtų ką nusiskinti.

Nevertėtų aklai pasikliauti pas mus neištirtomis veislėmis: dalis jų mūsų klimato sąlygomis neišlieka arba nesunokina vaisių.

„Kad paskui nebūtų tokios bėdos, jog po trejų metų neliko sodo, ir neaišku, kas pasidarė. O pasidarė tai, kad tie medeliai gali augti tūkstančiu kilometrų piečiau, bet ne čia“, – įvertino Agronomijos fakulteto dekanas.

V.Pranckiečio vertinimu, geriausias metas sodinti medžius – kuo anksčiau pavasarį, vos išėjus įšalui. Kiekviena po Jurginių pražiopsota diena sodinti tiks vis mažiau.

„Gerai padarė tie, kurie rudenį nesodino kaulavaisių – vyšnių, trešnių, slyvų, abrikosų, persikų ir pirmamečių kriaušaičių, nes jos per pirmuosius augimo metus nelabai turi galimybių sumedėti, dėl to žiemą nušąla“, – teigė pats sodą auginęs pašnekovas.

Plikomis šaknimis, ne vazone įgytą vaismedį pasodinus reikia išsyk apgenėti. Jau prigijusiems medžiams tinkamiausias genėjimo laikas yra gegužės pradžia. Išsprogus pumpurams, matyti, kurios šakos nušalusios.

Sodininkystės ir daržininkystės katedros docentė daktarė Audronė Žebrauskienė priminė: kaip tik metas pridengti plėvele braškių lysves – tada uogos užderės bent 10 dienų anksčiau.

Po Jurginių jau reikėtų sėti salotas, ridikėlius, krapus, morkas, svogūnus, česnakus. Auginti šiltnamiuose reikėtų turėti pomidorų, paprikų daigelių.

Ar tikrai svogūnus reikia sodinti tik per Stasines, gegužės pradžioje? Ar verta kliautis Mėnulio kalendoriumi? „Mokslas šių klausimų niekaip nepagrindė“, – šyptelėjo pašnekovė.

A.Žebrauskienė juokavo, kad lietuviai, ypač vyresnio amžiaus, baidosi bet kokių naujovių. Jei agurkai – tai „Libella“ arba „Rodničiok“ veislių, jei morkos – „Nanto“. Tada ir violetinės morkos, pastarnokas ar salieras atrodo kaip naujovė.

O juk pirmosios pas mus augintos morkos ir buvo violetinės, ir žmonės valgė pastarnokus pirmiau, nei paragavo morkų.

Todėl Agronomijos fakulteto mokslininkai jau ne pirmus metus lietuvius pratina prie retesnių daržovių.

Norint gauti ankstyvą ir gausų moliūgų derlių, reikėtų sodinti iš anksto išaugintus daigus, bet gerokai vėliau, dirvai įšilus. Dar ne vėlu pasidaiginti ir ilgai augančių pastarnokų bei salierų.

Dabar mokslininkai populiarina smidrą. Iki šiol daugelio kaip dekoratyvinį pažinotą augalą galima vartoti ir kaip daržovę.

„Daugiamečius augalus: rūgštynes, narcizalapius svogūnus, laiškinius česnakus, kiaulpienių ir garšvų lapus šiuo metu jau galima valgyti“, – pasakojo Sodininkystės ir daržininkystės katedros docentė daktarė Laimutė Štuopytė.

„Nors pagirtinas pomėgis patiems apsirūpinti žalumynais plinta, vis tiek žmonės juos vis dar perka, nes ne viską moka užsiauginti“, – šypsojosi ūkininkė Dalia Abukauskienė.

Pagynėje pramoniniu būdu auginanti krapus bei salotas ūkininkė savo reikmėms kasmet puoselėja turtingą daugiametį prieskoninių augalų darželį. Jame auga Lietuvoje nuo seno vertinti žolynai: juozažolė, pelynas, medetkos, čiobreliai, dašis, raudonėlis. Dauguma – ne tik prieskoniniai, bet ir vaistiniai.

Augintoja įsitikinusi: visą asortimentą žalumynų galima užsiauginti kad ir vienoje lysvėje, sėklų dabar yra visokiausių. Prieskoniniai augalai nėra labai reiklūs žemei – svarbu, kad nebūtų per drėgna ar per kieta.

Ruošiant gėlyną naujoje vietoje, svarbu neskubėti. Praleisti metus, paruošti žemę, pasirūpinti, kad nebūtų jokių daugiamečių gėlių liekanų. Gėlininkams mėgėjams, kurie sode lankosi nepastoviai, mokslininkė patarė auginti daugiametes gėles. Tokias kaip bijūnas.

Jau kuris laikas grįžtama prie senųjų tradicinių gėlių. Pakaunės sodybas vis dažniau puošia piliarožės, šluoteliniai flioksai, senovėje vadinti katiliukais.

Balandžio vidurys ir pabaiga – metas paruošti sodinti jurginus, išlukštenti kardelių svogūnėlius, sudėti į dėžutes, laikyti šiltai ir šviesiai. Tuo tarpu acidanteras ir montbretes jau galima sodinti. Dar nevėlu tiesiai į dirvą pasėti nasturtų, kurių lapus ir žiedus galima vartoti maistui, serenčių.

Jurginus galima sodinti tada, kai nebebus šalnų pavojaus.

Kauno gėlininkų draugijos „Sodyba“ pirmininkė Danutė Sviderskenė pasakojo, kad pernai populiariausia gėlė buvo būtent jurginai, o dažniausiai ieškota baltažiedžių.

Nepatyrusiems augintojams nevertėtų susižavėti egzotiškomis, ne Lietuvoje augančių gėlių veislėmis. Sodinti tinkamų gėlių pavasarį galima nemažai įsigyti tiesiai iš augintojų: jie bent patars, kokiomis sąlygomis auginti.

Perkant sėklas savo nuožiūra, reikėtų atidžiai skaityti užrašus ant pakuočių. Prekyboje šiuo metu pasitaiko netgi tulpių svogūnėlių, tačiau tulpės, narcizai sodinami ne pavasarį, o rudenį.

D.Sviderskienė pastebėjo, jog gėlynus pakaunės sodybose labiau puoselėja vyresnio amžiaus žmonės. Naujų kvartalų kiemai ištisai išgrįsti trinkelėmis.

„Pusiausvyrą tarp kraštutinumų – vien trinkelėmis grįstos erdvės ir daržovių lysvėmis paverstos vejos – įmanoma rasti.

Prieš imantis želdinimo darbų pirmiau turi būti sutvarkyta architektūrinė sodybos dalis.

Pagyvinti landšaftą galima ne tik augalais, bet ir medžio bei akmens kompozicijomis, dekoratyviniais takeliais, terasomis, baseinais, upeliais,“ – teigė Kraštotvarkos architektė Sigita Sapieškienė.

Bene didžiausias plotų puošybos ir želdinimo elementas – tvarkinga ir estetiška veja, kuri gali tapti fonu kokiam įspūdingam augalui.

„Kompostavimas – vienas iš būdų perdirbti atliekas ir svarbiausia atsikratyti šiukšlių. Maisto likučius, mėsos ir žuvies atliekas, suvytusias daržoves, pasenusius duonos gaminius, kavos tirščius ir arbatžoles, nuvytusias gėles ar piktžoles esame įpratę mesti į šiukšlių konteinerį, tačiau šias atliekas galima perdirbti.

Švedijos kompanija Joraform AB sukūrė organinių atliekų kompostavimo įrenginius vertingam kompostui gauti per trumpą laiką. Šie įrenginiai unikalūs – dėl maišymo, vėdinimo ir izoliacijos užtikrinamas šilumos paskirstymas ir aktyvus atliekų irimas, kompostavimas trunka apie 6 savaites. Procesas įrenginiuose nenutrūksta, nes jie turi dvi kameras.

Įrenginiai pagaminti iš kokybiškų medžiagų, yra ilgaamžiai, patogūs naudoti. Dėl susidarančios aukštos temperatūros proceso metu tinka saugiai kompostuoti visas virtuvės atliekas. Jos virsta vertingu kompostu, kuris beriamas ant gėlyno, vejos, į jį sodinami kambariniai augalai.

Kompostas – natūrali trąša, kurios per daug nebūna nei dirvai, nei augalams. Rekomenduojama kasmet į 1 kv. m vejos išberti 7–10 kg komposto (sunkioms dirvoms – 12–20 kg/1 kv. m, lengvoms – 2–4 kg/kv. m). Daržovėms rekomenduojamas komposto kiekis yra 2–3 kg į 1 kv. m kas 2–3 metus.“

„Jau keletą metų kauniečių susidomėjimas sodininkyste ir daržininkyste pastebimai didėja.

Tai lemia ne tik noras užsiauginti savų vaisių, daržovių bei uogų, bet ir kūrybiško, turiningo poilsio sode ar sodyboje poreikis.

Rinkdamiesi sodo ir daržo augalus kauniečiai daug domisi ir klausinėja: apie veislių atsparumą klimatui ir ligoms, augalų ypatybes. Daržovių jau pasisodinama netgi nedideliuose daugiabučių balkonuose.

Sodininkystė ir daržininkystė daugeliui teikia ne tik naudos, bet ir daug malonumo.

Nors po Jurginių soduose – pats darbų įkarštis, balandžio 28 – 29 dienomis kauniečius pakviesime į pavasarinę augalų mugę, kurioje bus proga apsirūpinti trūkstamais augalais, sodinukais, trąšomis, sodo ir daržo inventoriumi.“