Bandos sparčiai didėja
Kadaise Lietuvoje visiškai išnaikintą stumbrų populiaciją nuspręsta pradėti atkurti 1969 metais. Pirmieji stumbrai buvo apgyvendinti Panevėžio rajone, Pašilių stumbryno aptvaruose. Vėliau dalis bandos buvo išleista į laisvę, čia jie sėkmingai gyvena bei dauginasi iki šiol.
Šiuo metu Pašilių stumbryne gyvena 20 stumbrų, o laisvėje klajoja dar apie 70 jų gentainių. Pastarieji, pasidaliję į maždaug 20-30 galvijų būrius, ir kelia daugiausia rūpesčių Panevėžio, Kėdainių ir Radviliškio rajonų ūkininkams.
Kėdainių rajono Vilainių seniūnijoje kaimynystėje ūkininkaujantys Jonas Misevičius ir Žymantas Čižauskas prisipažįsta: dar prieš kelerius metus pamatyti stumbrą jiems buvo įdomi pramoga. Jų po apylinkes tuomet vaikščiodavo vos keli, todėl didelių nuostolių šie raguoti milžinai nepridarydavo.
Tačiau dabar padėtis tapo grėsminga. Po Vilainių apylinkes klajojanti stumbrų banda, nuo žmonių saugoma įstatymais, o gamtoje neturinti priešų, kasmet sparčiai gausėja. Šiuo metu šioje bandoje vietos gyventojai suskaičiuoja apie 35-40 gyvūnų. Keičiasi ir stumbrų elgesys – jie darosi vis mažiau baikštūs, nebebijo automobilių ar žemės ūkio technikos keliamo triukšmo, kartais užklysta visai prie pat vienkiemių ar net gyvenviečių.
Vienas iš įspūdingesnių šių gyvūnų ir žmonių susitikimų įvyko pernai gruodį. Vidury baltos dienos prie pat Vilainių miestelio daugiabučių priartėjo daugiau nei 30 stumbrų banda. Žmonės puolė stumbrus fotografuoti, o šie, sustoję Ž. Čižausko suartame lauke, susidomėję kurį laiką stebėjo sąmyšį, kurį sukėlė jų pasirodymas.
Nuostoliai – ištisus metus
Pagausėję stumbrų būriai ūkininkams nuostolių pridaro ištisus metus. Pasak neblogu stumbrų žinovu tapusio J. Misevičiaus, žiemą šie sunkiasvoriai gyvūnai eidami per lauką sutrypia sniegą. Purus sniegas žiemkenčius ir rapsus apsaugo nuo šalčio, o sutryptas neapsaugo. Todėl ten, kur būriai stumbrų sniegą sumindo, augalai po žiemos randami iššalę.
Pavasarį, kai šlapia, maisto ieškantys stumbrai iš rudens užsėtą lauką išmindo ir per kelias dienas gali paversti juoda pliurza. Jei žiemą poilsiui vietos stumbrai ieškosi miškuose, tai vasarą jie mieliau gulinėja laukuose – tuomet dalį čia auginamų kultūrų nuėda, kitą dalį ištrypia, išdrasko ruošdamiesi sau patogius guolius.
Rudenį stumbrų kaimenės taip pat gadina dar likusį derlių. Pavyzdžiui, prieš pat kūlimą prabrenda rapsų lauku ir jo grūdelius nubarsto ant žemės.
Ūkininkas Ž. Čižauskas pasakojo, kad neatsigindamas stumbrų patiria nemažai nuostolių. Pavyzdžiui, rudenį nuėmus cukrinius runkelius, į tą patį lauką jo papildomai neardamas žemdirbys galėtų sėti žieminius kviečius. Tačiau itin saldžius runkelius mėgstantys raguočiai tuomet vis tiek būriais traukia į lauką ieškodami jų likučių ir pasėlį ištrypia. Todėl ūkininkas priverstas papildomai arti didžiulius laukus prieš sėją, kad stumbrų nebeviliotų saldūs skanėstai.
„Stumbrai elgiasi taip pat, kaip žiurkės – jei ko nesuėda, tai sugadina“, – pritarė kolegai J. Misevičius.
Kompensacijos nedžiugina
Nors pagal įstatymus stumbrų padaryta žala iš specialių fondų turi būti atlyginama, šis ūkininkas kompensavimo sistema ir išmokomis nusivylęs.
Pamatęs, kad stumbrai nuniokojo lauką, jo savininkas turi kreiptis į seniūną ir parašyti pareiškimą dėl patirtos žalos. Seniūnas priima pareiškimą ir per savaitę privalo apie įvykį pranešti vietos savivaldybės Žemės ūkio skyriui. Tuomet į vietą įvertinti padarytos žalos atvažiuoja specialiai sudaryta komisija.
Praėjusiais metais už stumbrų nusiaubtą kviečių lauką gavęs 500 litų kompensaciją J. Misevičius sakė nusprendęs daugiau žalos atlyginimo nebereikalauti. Ūkininkas nusprendė, kad jo sugaištas laikas brangesnis. „Aš galėčiau kiekvieną dieną pareiškimus dėl žalos atlyginimo į seniūniją nešti, nes stumbrai kasdien arba mano, arba kaimynų laukuose ganosi. Bet tiesiog fiziškai nesuspėčiau pastebėti, kur vėl stumbrai pridarė nuostolių“, – sakė daugiau nei 600 hektarų žemės dirbantis kėdainietis.
Ž. Čižauskas už prieš dvejus metus stumbrų sunaikintus rapsus ir javus iš valstybės gavo 40 tūkst. litų kompensaciją. Tačiau ir ji ūkininko nedžiugina. „Mes juk norime užauginti grūdus ir juos parduoti, o ne šioms valdiškoms karvėms sušerti“, – sakė taip pat stambų ūkį valdantis vyriškis.
Pasak J. Misevičiaus, anksčiau, kai stumbrų buvo mažiau, o žlugus kolūkiams daug žemės apleistos dirvonavo, šie gyvūnai ir žmonės vieni kitiems netrukdė. Tačiau dabar Vilainių apylinkėse nerasite nė hektaro apleistos dirbamos žemės, čia žmonės aktyviai ūkininkauja. Todėl nuostolių dėl stumbrų veiklos žmonės patiria kasdien.
„Aš galiu iš savo pasėlių stumbrų kaimenę nubaidyti, tačiau jie tada kuriam laikui persikels į kaimyno lauką. Iš savo gimtų vietų jie niekur vis tiek nesitraukia“, – beprasmiška kova su valstybės saugomais milžinais nusivylęs J. Misevičius. Jis pastebėjo, kad stumbrai daug mieliau ganosi ūkininkų laukuose, nei ieško maisto miškuose.
Vilainių apylinkių ūkininkai įsitikinę, kad tokio dydžio stumbrų bandos laisvėje neturėtų klajoti. Jų nuomone, geriausia būtų, jei valstybė įkurtų tam tikrą rezervatą, į kurį perkelti stumbrai niekam nedarydami žalos galėtų sėkmingai gyventi. „Jiems tik prerijose ganytis, o ne Lietuvoje, kur aktyviai ūkininkaujama“, – sakė J. Misevičius.
Planas – 200 laisvų stumbrų
Panevėžio miškų urėdijai priklausančio Pašilių stumbryno jėgerio Ryto Papšio ūkininkų skundai dėl stumbrų nestebina. Jie tegali žemdirbius paguosti, kad kadaise buvo planuota, jog Lietuvoje laisvai ganysis apie 200 stumbrų.
Tačiau 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kurtus ambicingus planus apie stumbrų populiacijos atkūrimą pakoregavo laikas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sugriuvus kolūkiams, atsiradus privatiems žemės savininkams, tiek girios milžinų paprasčiausiai neturėtų kur gyventi.
R. Papšys nesutinka su ūkininkų teiginiais, kad stumbrai mieliau klajoja ne miškuose, bet pievose ir laukuose. Ilgametis stumbrininkas sako, kad stumbrai – miškų gyventojai. Tačiau bėda, kad dabar Lietuvoje tikrų miškų, kur augtų galingi 300-400 metų medžiai, beveik nėra. „Juk dabar pas mus 40-60 metų sulaukę miškai jau kertami“, – apgailestavo pašnekovas.
Jo teigimu, sengirėse, kur po didžiuliais medžiais gausu pašaro, stumbrai mielai ganytųsi, tačiau tokių sąlygų neradę, jie priversti maisto ieškoti traukti į laukus. O jo galingiems žolėdžiams reikia nemažai. Pavyzdžiui, suaugusiam patinui per dieną reikia maždaug 45-50 kg žolės, jis išgeria apie 4-5 kibirus vandens. Medžių šakelės ar žievė sudaro vos 5 proc. jų raciono.
Pasak jėgerio R. Papšio, ir patys žmonės iš dalies kalti dėl stumbrų nuniokojamų pasėlių: jie dirvas suaria iki pat miškų, nepalieka nė kiek dirvonuojančios pamiškės, kurioje galėtų ganytis laukiniai žolėdžiai. O ir miškų Lietuvoje vis mažėja – jei kadaise miškai dengė du trečdalius mūsų šalies teritorijos, tai dabar – vos trečdalį.
Vis dėlto stumbrininkas sutinka, kad iš tiesų ir stumbrams, ir žmonėms būtų geriau, jei Lietuvoje būtų sukurti tam tikri rezervatai, apimantys dideles teritorijas, kur jie galėtų laisvai gyventi. Buvo parašytas ne vienas projektas, daug priplanuota, tačiau visi planai liko tik popieriuose, jie iki šiol nėra pradėti įgyvendinti.
Tuo tarpu kiekvienais metais iš valstybės biudžeto už stumbrų padarytą žalą mokamos tūkstantinės kompensacijos. Pavyzdžiui, pernai Kėdainių rajono gyventojams šie galiūnai padarė nuostolių už 170 tūkst. litų, Panevėžio rajone – už 63 tūkst. litų. Turint galvoje, kad ne visi nukentėjusieji kreipiasi dėl žalos atlyginimo, tikrą stumbrų daromą žalą žemės ūkiui galima tik įsivaizduoti.