1,5 tūkst. virtualių ir dar dešimt kartų tiek tikrų gerbėjų turinti Morka savo gyvenimo šunišku pavadinti negalėtų. Prieš daugiau nei pusmetį iš gyvūnų globos namų „Penkta koja“ į sostinės centrą persikrausčiusi Morka už uodegą vizginti priverčiančią realybę dėkoja savo šeimininkams – teisininkei Vytei ir krepšinio rinktinės fotografui Tomui. Šie, išgelbėję mažą keturkojį nuo liūdnos lemties, patys gavo kur kas daugiau – ištikimiausią draugę ir šūsnį šuniškų malonumų.
Nerealiai, super, jėga
Ar norėtumėte į pasaulį pažvelgti šuns akimis? Argi ne smalsu, koks ji būtų? Jei paklaustumėte Morkos, ji jums atsakytų (aišku, jei galėtų), kad šuns gyvenimas „laaaabai laaabai super, jėga“ ir dar pridurtų „kai neeereaaaliai“ viskas yra.
Morkos įžvalgos apie gyvenimo vingius, maistą, keturkojus draugus, keliones, traumas, pasilakstymus pievose ir net gatvėje matytus automobilius jos gerbėjus pasiekia kone kasdien. Štai šį savaitgalį ji buvo Druskininkuose ir leidosi glostoma mylimiausių Lietuvos aukštaūgių.
Simas Jasaitis, kaip pasakoja Vytė ir Tomas, su Morka elgėsi atsargiai, mat saugojo savo jautrią vietą – Achilo sausgyslę. O štai likę rinktinės krepšininkai dėmesio šuniui negailėjo. Juk ji, kaip ir pastarieji, – savo srities profesionalė ir beveik žvaigždė.
Praėjusią savaitę Morka dalyvavo „Login“ konferencijoje. Paskaitoje apie memų fenomeną internete, kurią skaitė niujorkietis Patrickas Davisonas, Morkai teko loti prieš 4 tūkst. į ją susmigusių akių. Nuo jaudulio Morkai drebėjo kinkos, bet viską išgelbėjo vienas dešros gabalas. Tiek, sakoma, šuniui užtenka iki pilnos laimės.
Na ir kas, kad kalbėti Morka nemoka, bet interviu lrytas.lt duoti vis dėlto sutiko. Tiesa, į dvikojų kalbą jį išvertė ir savo komentarais papildė Vytė ir Tomas. Per visą pokalbį Morka džiaugsmingai vizgino uodegą, dūko su pirmą kartą matyta drauge Lota ir savo elgesiu akivaizdžiai parodė, kad jos kasdienybės pavydėti galėtų ir nenustygstantis Mailo iš „Kaukės“.
Iš prieglaudos – į naujus namus
„Vieną dieną Vytė atsiuntė man nuorodą į gyvūnų globos svetainę. Namų ieškojo gal 4 ar 5 mėnesių amžiaus mažylė – visa išsivėpusi, besišypsanti. Aš jai ir sakau: „Varom, pasiimsim.“ Tuomet Morka buvo pas laikiną globėją Kernavėje“, – Morkos atsiradimo istoriją pasakoja Tomas.
Vytė prisimena, kad jau tuomet Morkos kojos buvo ilgos, o nerangūs „manekenės“ judesiai spaudė šypseną. Pamilti tokį padarą, o dar ir likimo nuskriaustą, užtruko sekundę kitą.
„Morka atrišo batraištį savo laikinai globėjai. Nežinia, kodėl, bet šis jos veiksmas man pasirodė itin protingas, – tokį pirmąjį įspūdį Tomui padarė Morka. – Pakeliui į naujus namus Morka apvėmė visą automobilį, išvėmė raugintą agurką. Teko stoti kokius keturis kartus.“
Atvykus į miestą, naujų šeimininkų laukė netikėtumai, kurių jie, šunų nė karto neauginę žmonės, numatyti negalėjo: „Ji nemokėjo lipti laiptais, žmonių minios akyse mačiusi nebuvo. Mes pasistengėme jos atsiradimą mūsų šeimoje pagerbti iškilmingai – į Morkos įkurtuves patį pirmąjį vakarą susirinko koks 20 žmonių. Ir tai jai nebuvo trukdis – netrukus Morka priprato ir prie žmonių, ir prie jų rodomo dėmesio.“
Šuniškos atostogos Niujorke
„Vakar nuėjau prie per Rugsėjo 11 išpuolį kritusių Pasaulio prekybos centro brolių dvynių ir prisijungiau prie „Užimkime Volstritą“ „chebros“. Oi, ten ale paleckių/supermenų prisirinkę... Šiek tiek streso buvo, tačiau labai įdomu“, – tiesioginiai iš Niujorko visus tris mėnesius Morka raportavo kiekvieną savo žingsnį.
„Klysta manantys, kad su šunimi keliauti yra sunku. Viskas priklauso nuo požiūrio. Mes Morkai paruošėme visus kelionei būtinus dokumentus, paskiepijome ir trims mėnesiams išsikėlėme į Amerikos didmiestį. Tiesa, Vilniaus oro uoste Morka sugebėjo sulaikyti lėktuvą, mat užtruko iki orlaivio nuvežti ją turėję oro uosto darbuotojai“, – tuomet Tomas net buvo suabejojęs, ar jiems išvis pavyks išskristi.
Niujorkas Morką, kaip rodo nuotraukos „Facebook“, pasitiko svetingai. O ir šunų ten – galybė. Šunims skirtų aikštelių irgi netrūksta. Žmonės su keturkojais elgiasi visiškai kitaip nei, tarkim, čia, Lietuvoje. Jie nėra gyvenę prie būdos, jie nėra auklėjami sargauti. Jie – tiesiog draugai.
„Gaila, kad Vilniuje kai kurie žmonės šunis aplenkia iš tolo, mat yra įsitikinę, kad šunys yra agresyvūs, pikti ir kanda. Niujorke net pitbuliai laksto išsišiepę“, – gyvūnų rojumi vadinamą Niujorką apibūdina Vytė.
Iš pirmųjų lūpų
Socialiniame tinkle „Facebook“ Vytė ir Tomas sukūrė Morkos gerbėjų puslapį ir pradėjo tiesiogiai dalintis šuns kasdienybės akimirkomis. Šiuo metu, skaičiuoja Tomas, Morka turi daugiau nei 1,5 tūkst. draugų, o jos naujienas kaskart pasiekia 20–25 tūkst. šio tinklo vartotojų.
„Tai ne tik asmeninė Morkos erdvė, bet ir terpė, kurioje mes bendraujame su kitais šunis auginančiais žmonėmis, klausiame jų patarimų, nuomonių, kviečiame susitikti ar iškeliame klausimus, kurie mums aktualūs. Tarkim, ar šunys turėtų būti įleidžiami į paplūdimį, kad turėtų rūpintis šunims vedžioti skirtomis aikštelėmis.
Mūsų tikslas – parodyti, kad gyvenimas su šunimi nėra sudėtingas. Šuo neriboja mūsų laisvalaikio. Atvirkščiai, jį papildo“, – priežastis, kodėl Morka įsikūrė internete, aiškina jos šeimininkas.
Lygiavertis, nors ir keturkojis
Šuo evoliucijos metu sugebėjo prisitaikyti prie žmogaus, tapti jo draugu, patikėtiniu. Vis daugiau šunų į naujus namus atkeliauja iš gyvūnų globos namų. Žmonių sąmoningumas, anot Morką auginančios Vytės, didėja. O šunys atlieka ne apsauginio, o lygiaverčio šeimos nario vaidmenį.
Vytė ir Tomas pastebi, kad žmonių požiūris į keturkojus augintinius pamažu keičiasi. Daugelis atranda jų teikiamą džiaugsmą, atsikrato stereotipų apie šunų agresiją ir leidžia jiems būti arčiau žmonių.
„Mus įleidžia beveik visur – į kavines, parduotuves, viešbučius. Visa tai – šuns socializacijos procesas. Be to, integruoti šunį į savo veiklą nėra taip sudėtinga, kaip atrodo. Jei bėgame krosą, Morką pasiimame kartu. Kavinėje ji sėdi šalia ir laukia, kol pavalgysime. Negi tai yra sudėtinga?“ – skeptikų klausia Morkos šeimininkas.
Kada esate be priežasties užkalbinę praeivį gatvėje? Auginant šunį, teigia Vytė ir Toma, taip nutinka nuolat: „Daugelis pokalbių užsimezga spontaniškai. Tiesa, šeimininkų vardų įsiminti nepavyksta. Užtat kokiu vardu šaukti jų augintinius, žinome mintinai.“