Jau po pirmųjų pažinties dienų savanoriai negailėjo gražių žodžių – Martos švelnumas ir rūpestingumas paperka.
Numylėtas Martos vienuoliktukas sužavėjo daugybę žmonių, todėl atsisveikinę su rūpestingąja mama šuniukai iškeliavo į savus namus, tuo tarpu suaugusi mamytė taip ir liko nepastebėta. Nebuvo kada liūdėti. Likusi viena Marta greit įsiliejo į prieglaudoje gyvenančių likimo draugų būrį: puikiai sutaria su visais žmonėmis, su visais lojančiais ir miaukiančiais keturkojais.
Deja, „ SOS gyvūnai“ prieglaudos šuneliai vieni keitė kitus, tuo tarpu Marta liko. Tapusi viena iš prieglaudos senbuvių ji, atrodo, neliūdi, o galbūt tyliai ir skaudančia širdele liūdi, matant, kaip per tuos dvejus metus šimtai likimo draugų rado naujus namus ir buvo išsivežti pas savo naujuosius šeimininkus.
Gal Martai koją kišą jos, nieko neišsiskirianti išvaizda, galbūt nepriklausomybė, o galbūt ir pats faktas ir klausimas - kodėl ji iki šiol gyvena prieglaudoje?
Švelnioji Marta tikrai labai brangina laisvę, bet žmogų – labiau. Tik ir taikosi palįst po ranka, nugvelbti paglostymą. Vizgina uodegą, maskatuojasi, meiliai elgiasi glostoma, šukuojama. Ir meiliai į akis žiūrėdama prašo: „Na, gal dar truputį? Va, šitą paausį.“
Stebina tai, kad Martelė savyje talpina ir stiprų norą būti nepriklausoma, ir begalinį prieraišumą. Dar labiau stebina jos meilė žmogui, kai žinai, kokie bailūs ir nepatiklūs būna kiti išgelbėti gatvės beglobiai.
Truputį liūdna, kad išmintingoji ir draugišgoji Marta jau beveik dvejus metus gyvena prieglaudoje ir vis nesulaukia savo Žmogaus, kuriam galėtų atiduoti visą savo didelę širdį ir tapti geriausiu ir ištikimiausiu draugu.
Martai ketveri, ji paskiepyta ir sterilizuota. Gyvena Marta „SOS gyvūnų“ prieglaudoje Minsko pl. 33A, o daugiau apie ją sužinosite aplankę prieglaudą arba paskambinę telefonu +370 677 34002.