Apsilankę kirtavietėje kultūros paveldo specialistai pašiurpo. Per šventvietėje esančius akmenis, kurie turi istorinę ir mitologinę reikšmę, kirtėjai važinėjo sunkiasvore technika, vieną riedulį išterliojo dažais, o kitą mėgino iškasti.
„Šventvietė baisiai suniokota. Tai buvo perlas. Žinau, kaip ta vieta atrodė prieš trejus metus. Maniau, kad miške tokie akmenys apsaugoti nuo niokotojų.
Pasirodo, jiems ten dar nesaugiau negu ariamame lauke”, – liejo apmaudą akmenis su dubenimis ir šventvietes tyrinėjantis archeologas Vykintas Vaitkevičius.
Prienų policija pradėjo ikiteisminį tyrimą.
Tačiau teisėsaugos pareigūnai ieško ne niokotojų, o miško vagių. Mat du sklypo savininkai teisinosi, kad Intuponyse darbavosi ilgapirščiai.
Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vadovo Svaigedo Stoškaus nuomone, netikėti sklypo savininkų žodžiais nėra pagrindo, nes jie dėl vagystės pasiskundė dar prieš atvykstant tikrintojams.
Anot jo, kol nenustatyti miško vagys, tol neįmanoma kalbėti ir apie šventvietės niokotojus.
S. Stoškus guodėsi bent tuo, kad niokotojai per akmenis, kurie yra su dubenimis, važinėjo ne vikšrais.
Abu miško savininkai dievagojosi nė nežinoję, kad akmenys yra saugomi.
Paveldosaugininkai svarsto galimybę akmenis aptverti tvorele, bet tai gali atkreipti piktavalių dėmesį.
Nors akmenys su dubenimis sveria po kelias tonas, tokius kai kurie savininkai mėgsta atsivežti į savo sodybas.
„Tai didelė problema. Miškotvarkos projektai rengiami tyčia užmerkiant akis prieš saugomus objektus, be to, nėra mechanizmo niokotojams sutramdyti”, – kalbėjo V.Vaitkevičius.
Akmenys mena pagonių laikus
Intuponyse iš viso yra dvylika akmenų, iš kurių pats didžiausias su dubeniu yra 1,52 metro ilgio ir 1,36 metro pločio, neaukštas.
Taip pat dėmesį patraukia šalia jo esantys trys vienoje eilėje išsirikiavę akmenys, savo dydžiu vos mažesni už didįjį. Intuponių akmenys priklauso ikikrikščioniško kulto akmenų grupei.
Tikslaus šventviečių skaičiaus Lietuvoje nėra. Manoma, kad jų galėtų būti apie du tūkstančius. Kai kurios jų dar nežinomos, pasislėpusios miškuose.
Daugiau šventviečių yra Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Vidurio Lietuvoje, mažiau – Užnemunėje.