Vieną rytą alytiškė Augustė Valatkienė, viešėdama dukters ir žento sodyboje Alytaus pakraštyje, maždaug vieno aro kūdroje išvydo dvi gulbes su penkiais jaunikliais.
Po poros dienų gulbės išdrąsėjo ir patraukė į daržą, užsuko į šiltnamį.
„Gal mitalo mažame tvenkinyje pritrūko, – spėliojo sodybos šeimininkas Algis Buzas. – Tačiau jų lesinti negalime, nes pripras ir rudenį nebenorės išskristi į šiltuosius kraštus, todėl teko su jomis atsisveikinti.
Kai gulbės atėjo prie namo, užspeitėme į kampą ir sugaudėme. Nuvežėme jas prie Nemuno ir paleidome. Netoliese esančiame ežere jau gyvena viena gulbių šeima, tad iš ten mūsų gulbės būtų išvytos.”
„Sodybos šeimininkas pasielgė teisingai, – tikino Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Artūras Vaickus. – Jo kūdra šiems paukščiams tikrai buvo per maža.”