Iš aukštai šis Salantų regioninio parko gamtinio komplekso perlas- susirangiusi į 4 km ilgio kilpą Minijos upė - mums, keliauninkams iš pamario lygumų, atrodė lyg būtų nugrimzdusi į tarpeklį.
Tiesa, jame tik vienas krantas yra toks aukštas ir status, viršijantis trisdešimt metrų. Tas, ant kurio įrengta šio puikaus gamtovaizdžio apžvalgos aikštelė. Kitas – palyginti nuožulnus, tik užgultas akmenynų sąvartomis.
Suprantama, liepžiedžių arbata su Dyburių medunešio gėriu, gintaro spalvos medumi , kvapu ir skoniu per žiemos darganas ir pavasario potvynių apsupty neš į vidurvasario prisiminimus. Net jei gurkšnosiu ją viena savo virtuvėje.
Neš ten, kur akys vedė ir kojos nešė vidurvasario pasitikti, kol liepos mėnesio žiedynai dovanoja atvangą ir šešėlių vėsą, o upių sraunumos - vėsą. Dovanoja labai dosniai ir neprašo jokios grąžos.
Medaus kupinus indelius turistams, pasiekusiems Plungės rajono pakraštyje įsikūrusį Šateikių seniūnijos Dyburių kaimą, jo galinę trobą, siūlė jos šeimininkė. „Tik ką iš korių išsuktas, šviežias, galit paragauti“, - siūlė brandaus amžiaus šiltai bendraujanti moteris, prašydama šiek tiek pigiau, nei turguje – tik 13 litų už pusės litro talpos stiklainį.
Kaip nepirksi, kai matai aplink gamtos tyrumo kupinas erdves. „Čia prasideda Minijos gamtinis rezervatas, jokie teršalai nepasiekia, o komercinių objektų statyba negalima“,- kalba gyventoja. Po sandorio rodo du kelius, kurie šakojasi jos sodybos teritorijoje. Vienas veda į įspūdingiausią – 33 metrų aukščio ir 30 metrų pločio - Minijos kranto atodangą. Kitas – į senąsias kaimo kapinaites.
Per kiemą, kurio pakrašty ant daržinės stogo kleketuoja gandrų šeimyna, pro žemuogėmis nusėtas Minijos pakrantės pašlaites už kelių šimtų metrų nuo sodybos pasiekiame apžvalgos aikštelę. Vaizdas į tolius, kur Vilko vingį pro stačius šlaitus daro akmeninga, duburiuota, slenksčių ir rėvų pilna Minija, apsupta brandžių lapuočių gojais, užburia.
Žvilgsnis atsiremia į lapiją, ir įžvelgti vos 100 metrų upės kilpą skiriančią šlapžemės juostą neįmanoma, bet apie ją čia pat galima pasiskaityti ir pažiūrėti nuotraukas informaciniame stende.
Didžioji Dyburių kilpa ir įspūdinga Minijos upės kranto atodanga , valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, lankytojus traukia ne tik iš Žemaitijos. Čia teko sutikti ir Aukštaitijos, ir Dzūkijos turistus. Vienas jų , dalindamasis įspūdžiais,vaizdą palygino su reginiu į garsųjį Raigardo slėnį.
Dyburių atodangoje geologai įžvelgia trijų skirtingų apledėjimų nuogulas, ledyno suklotus uolienų sluoksnius, kurie tarsi metraštis pasakoja apie gamtoje vykusius procesus, suformavusius šį vaizdingą kraštovaizdį.
Minijos kraštovaizdžio draustinyje, kairiajame upės krante, pakeliui iš Dyburių dar užsukame ir į Kartenos(Kretingos r.) apylinkes, jos didingąjį archeologinį kompleksą.
Pagal pernai parengtą jo tvarkymo projektą, kurį finansuoja ES paramos fondai, darbai dar nebaigti, takai nenutiesti. Tad tenka buldozerių išartais takais klampoti jo šlaitais iki pat upės. Ji čia sekli, pilna akmenų ir slenksčių, šaltiniuota, todėl itin gaivi ir skaidri. Gerai, kad jau atverta žvilgsniui ir žingsniui, iškirsti krūmynai, o išrautų kelmų kalnai sustumti į kauges, praeiti netrukdo.
„Rudeniop vaizdas čia pasikeis, statybų bendrovė „Rekreacinė statyba“ įsipareigojo baigti tvarkyti visą piliakalnio kompleksą. Mes savąjį Lurdą gėlynais puošiame savo iniciatyva ir kaštais, nes akmenų mūro grota ir švč. Marijos skulptūra stovi šventoje vietoje nuo 1922 metų“, - lrytas.lt sakė užkalbintos Daiva ir Gina, vietinės moterys. Jos Abakų kaimo pakraštyje, piliakalnio prieigose, tvarkė aplinką prie koplytėlės, kurioje kasmet rugsėjo 8-ąją vyksta pamaldos.
Aštuonių hektarų plote istoriniame-archeologiniame Kartenos komplekse tvarkymo darbai vyksta Salantų regioninio parko iniciatyva. ES ir Lietuvos valstybė tam skyrė 1 mln. litų. Planuojama Minijos slėnyje ir prie Kartenos Lurdo grotos įrengti automobilių stovėjimo aikšteles, o nuo Abakų Lurdo iki mitologinio Laumės akmens nutiesti 2,6 km ilgio pėsčiųjų taką, pastatyti lauko baldus.
Beje, Alanto ir Minijos kraštovaizdžio draustiniai – tai retų augalijos rūšių – daugiamečių blizgių, meškinių česnakų, gegūnių, gegužraibių augimvietės, retų paukščių rūšių – žaliosios meletos, tulžio, griežlių, urvinių kregždžių - pamėgti arealai. Tiems, kam svarbu žinoti ir patyrinėti šio krašto gamtines vertybes, jų stebėjimui reikia nepagailėti tik laiko.
Bet jo ima stigti, ir pakeliui užkopti dar ir į Vyšnių kalną prie Kartenos jau nebeįstengiame. Tik geriame medunešio kvapus iš žydinčių pievų aplink piliakalnį ir nusilenkiame prie Gintarų kaimo II-XII a. kapinyną žyminčio koplytstulpio.
Šiose apylinkėse gyventa jau I-II amžiuose prieš Kristų, archeologinių tyrimų duomenimis, mirusiųjų palaikai čia būdavo kremuojami ir laidojami kukliai dekoruotose molinėse urnose. O dvidešimtajame amžiuje kapinyno vietoje aplinkiniai gyventojai kasė duobes bulvių saugykloms...
Vakarėjant kertame Kretingos-Klaipėdos rajonų ribą ir pasiekiame Vėžaičių seniūniją, Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinį.
Sukame į Pikteikių kaimą, ramų, švarų, sodriais rūkais, kylančiais nuo paupio, šiltai apglėbtą. Tai kaimas, turintis savąjį trijų kryžių ansamblį, pastatytą pernai, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį. Tik iškilusį ne ant kalvos, o Minijos slėnyje.
Prie savo sodybos tris kryžius ir Rūpintojėlio skulptūrą, skirtus savo šeimai, Pikteikių kaimui ir Lietuvai, sukūrė ir pastatė buvęs tremtinys vietinis gyventojas Stasys Kuprelis. Žmogus, su 9 asmenų šeima praėjęs Sibiro kančių kelius.
Susikaupimui lipame į slėnio terasą, maro aukų kapelius, kad žvilgsniu apglėbtume senslėnio gylį ir plotį. Krykteli tarp Minijos upės skardžių šaudančios urvinės kregždės. Atrodo, vėl bus lietaus, gal ir škvalo. Nors jo padarinių paupy – ne vienas. Nes vėtrų šiame krašte būta ne tik šiemet.
Šios kelionės pabaigoje prie pakelės šlaito tarp žydinčių žolynų išnyra gūdus betono monstras. Apsamanojęs, savo tūriu ir forma bauginantis, akivaizdus šio gamtinio komplekso svetimkūnis.
„O kas jį įveiks nušluoti iš pakelės, tai sovietų armijos įtvirtinimas, dzotai, iškilę prieš Antrąjį pasaulinį karą, iš karto po Ribentropo-Molotovo akto pasirašymo. Nei viesulai, nei uraganai jo per septyniasdešimt metų neįveikė ir jau nebeįveiks. Dabar naktimis tik šikšnosparniai vietoj kulkų pro tuos dzotus šaudo...“, - numojo ranka sutiktas žmogus.
