„Žiemai lieku be nieko: pusšimtis karvių ištrypė bulves, suėdė visus kopūstus, porus ir pašarinius burokus.
Vien kopūstų buvo 245 galvos. Visas daržoves auginau ekologiškai”, – guodėsi Pokiškių kaime gyvenanti 47 metų Marina Baidan.
Moteris tikino, kad nuo neprižiūrimų ūkininko Povilo Kaušpėdo karvių ji kenčia jau trečius metus.
Vien šiemet gyvuliai jos turimuose dviejuose daržuose apsilankė aštuonis kartus.
Ūkininkas dėl to nė karto moters neatsiprašė ir neatlygino padarytos žalos. Be to, jis savo kaltės net nepripažįsta.
Skundą dėl P.Kaušpėdo neprižiūrimų gyvulių parašė ir kita to paties kaimo gyventoja – pensininkė Teofilė Striškienė.
„Jeigu mano gyvuliai pridaro kam nors žalos, visada atlyginu nuostolius. Iki šiol didelių bėdų nebuvo.
Tiesiog kaime yra piktybiškai nusiteikusių žmonių, kurie specialiai paleidžia mano gyvulius ir po to mane reketuoja”, – sakė devintus metus ūkininkaujantis 30-metis P.Kaušpėdas.
Apie 100 hektarų žemės turintis ir pusšimtį melžiamų karvių su prieaugliu laikantis ūkininkas teigė, kad jo gyvuliai šią vasarą buvo ištrūkę vos du ar tris kartus.
Pasak jo, tai dažniausiai įvyksta, kai atklydę šernai nutraukia jo gyvulius saugančio elektrinio piemens laidus arba kai tas piemuo yra pavagiamas.
Paklaustas, kiek kartų kaimo gyventojams atlygino nuostolius, P.Kaušpėdas, kiek pagalvojęs, atsakė, kad „du kartus tai tikrai – vienai 100 litų daviau, kitai – bulvių”.
„Neapsikentęs prieš mėnesį M.Baidan siūliau elektriniu piemeniu aptverti jos daržą, tačiau ji nesutiko”, – teigė P.Kaušpėdas.
Nepavyksta rasti bendros kalbos
Sigitas Bankauskas
Širvintų rajono Alionių seniūnijos seniūnas
„Tikrai turime problemų dėl ūkininko P.Kaušpėdo. Tai, ką sako M.Baidan, yra tiesa. Jo pabėgantys gyvuliai yra tikras galvos skausmas ne tik Pokiškių, bet ir kelių aplinkinių kaimų gyventojams.
Savo gyvenamąją vietą Vilniuje deklaravęs ūkininkas save laiko miestiečiu, yra išpuikęs ir įsitikinęs, kad kaimo žmonės tylės ir niekam nesiskųs.
Ne kartą su juo turėjau reikalų, teko net pyktis dėl sukauptų ir niekur neišvežamų dvokiančio mėšlo krūvų. Įsivaizduokite, jis tą mėšlą kompostu pavadino.
Neįmanoma su juo rasti bendros kalbos. Esu pasirengęs ginti kaimo žmones ir atstovauti jiems, jei reikės, galėsiu teisme paliudyti.”
