Kaip lrytas.lt sakė Stetiškių gatvėje gyvenanti Judita, prie savo privataus namo kiemo vartų gulinčią jauną stirnaitę jų šeima rado šeštadienio vakare grįždama iš svečių. Nors kitapus tvoros voljere lojo didelis šuo, stirnaitė į jį dėmesio nekreipė. Nebijojo ji ir žmonių, leidosi glostoma.
Išsigandę, kad žvėrelį gali užpulti šunys ar jis gali pakliūti po automobilio ratais, Judita su sutuoktiniu Sauliumi nusprendė laikinai jį priglausti ir įnešė į savo malkinę. Visiškai sveikas, neišsekęs gyvūnėlis mielai ėdė jam pasiūlytas daržoves, avižinius miltus, Juditos iš kaimynės atneštą šieną, graužė kopūstlapius ir duonos gabalėlius.
Ypač šia jaukia miško gražuole susižavėjo poros sūnūs – darželinukas ir gimnazistas. Abu net siūlė tėvams stirnaitę auginti. Tačiau suaugusieji suprato, kad laukiniam žvėreliui pas žmones – ne vieta ir sulaukę pirmadienio ėmė rūpintis, kam jį gali perduoti.
Iš Panevėžio gyvūnų globos draugijos, kuri rūpinasi tik naminiais keturkojais, vadovės Rūtos Liberienės gavę telefono numerį, jie apie priklydusią stirnaitę pranešė Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos skyriaus vedėjui Albertui Mikašauskui.
Vos išgirdęs, kad stirnaitė visiškai nebijo žmonių, A. Mikašauskas iškart spėjo, kad ji greičiausiai buvo kažkieno auginta namuose, o dabar paleista ar pati pabėgusi į laisvę.
Kartu su Panevėžio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) atstovu nuvažiavęs į stirnaitę priglaudusių stetiškiečių namus, A. Mikašauskas įsitikino, kad jo spėjimai teisingi. Pavasarį gimusi stirnaitė nebuvo nusilpusi, o elgėsi kaip naminis gyvūnas, pripratęs prie žmonių draugijos.
Grakštų padarėlį pareigūnai įkėlė į VMVT visureigį ir nugabeno į Panevėžio gamtos mokyklą. Čia apgyvendinta lauke esančiame voljere stirnaitė jau netrukus ramiausiai skanavo jai pasiūlytų daržovių, tarsi važinėjimas automobiliu ir žmonės jai nebūtų jokia naujiena.
Tačiau Gamtos mokykloje ilgai naujoji įnamė nebus. Ja turėtų pasirūpinti Gyvūnų globėjų asociacija.
Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Petras Narbutas primena, kad įstatymai draudžia namuose auginti laukinius gyvūnus – tai leidžiama tik gavus specialų leidimą. Iš tiesų žmonės daro klaidą, kai paima auginti laukinį žvėrelį. Dažniausiai žmonės, gamtoje radę mažą stirniuką ar kitą žvėrelį, klaidingai nusprendžia, kad jis našlaitis, paliktas motinos. Tačiau paprastai šios, pamačiusios ateinantį žmogų, paprasčiausiai pasislepia ir laukia, kol jis nueis. Todėl, P. Narbuto teigimu, nereikėtų gyvūnėlio ne tik neštis namo, bet ir liesti, kad ant jo likęs žmogaus kvapas neatbaidytų gentainių.
Pasak medžioklės žinovo P. Narbuto, žmonių užaugintas laukinis gyvūnas jau pasmerktas visą gyvenimą gyventi nelaisvėje, nes paleistas į laisvę gali pridaryti bėdos arba žūti. Kadangi dažniausiai tokie žvėreliai nebijo žmonių ar net eina į sodybas, tampa lengvu brakonierių grobiu. O kai kurie nelaisvėje užaugę gyvūnai net tampa pavojingi žmonėms. Ypač agresyvūs kartais būna suaugę stirninai – pasitaiko atvejų, kad jie net užpuola ir sužaloja žmones.
Bbene dažniausiai žmonės namuose užaugina stirnaites, tačiau būna atvejų, kai globotiniais tampa ir elniukai, šerniukai, lapiukai. Kadaise į Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugiją vyras atvežė miške surastą briedžio jauniklį. P. Narbutas džiaugiasi, kad jį pavyko apgyvendinti tuomečio Panevėžio pieno kombinato teritorijoje, kur jis gyveno prižiūrėtas ir pamaitintas – juk jam per dieną kibiro pieno reikėdavo.
