Pastaruoju metu viso pasaulio spauda rašo apie Izraelio televizijos programų kūrėjo Rono Levi sumanymą, pakerėjusį tūkstančius amerikiečių: šios šalies kabelinės televizijos jau metus transliuoja specialų kanalą, kurio programa skirta nuobodžiaujantiems šunims.
Viskas prasidėjo nuo mylimo Rono katino Charlie, kuris kaskart liūdnai žvelgdavo šeimininkui į akis, vos tik šis išeidamas rytą į darbą prisiartindavo prie durų.
Smerkiamu žvilgsniu katinas priekaištaudavo šeimininkui, nebyliai klausdamas, kodėl ir vėl jį palieka vienui vieną.
Ko tik nebandė Charlie šeimininkas. Mėgino pralinksminti katiną ir savo mėgstamo džiazo garsais, tačiau muzikos akordai katiną priversdavo tūnoti po lova.
Išnaršęs internetą Ronas išsiaiškino, kad katės mėgsta vaizdus, kuriuose mato judančias žuvytes arba paukštelius.
Charlie reakcija į kompiuterio ekrane pasirodančią žuvelę išties stulbino: jis kaipmat prisišliedavo prie ekrano vos pastebėjęs mirguliuojančią žvynuotą uodegą.
Nuo to laiko išeidamas į darbą izraelietis savo globotiniui palikdavo įjungtą televizorių, rodantį internete surastus vaizdelius su skraidančiais paukšteliais ir nardančiomis žuvelėmis.
Taip Ronas atsikratė baisaus kaltės jausmo, kad mylimą keturkojį namie palieka vieną.
Mintis apie nuobodžiaujančią naminių gyvūnų auditoriją nedavė vyrui ramybės. Sugebėjęs įtikinti vieną Izraelio kabelinės televizijos paslaugų teikėją dėl būtinybės transliuoti laidas naminiams gyvūnams, Ronas parengė bandomąją programos versiją.
Prodiuseris ir pats nustebo, kai per trumpą laiką gyvūnams skirtas kanalas sulaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo.
Ilgai nedelsdamas R.Levi susikrovė lagaminus ir su savo sumanymu išvyko į Ameriką. Šalį, kurioje naminių gyvūnų auditorija kur kas didesnė nei Izraelyje: vien šunų skaičius JAV siekia 78 milijonus.
Kai savo idėją Ronas pristatė žinomai Jungtinių Valstijų prodiuserių kompanijai, jos vadovas pamanė, kad izraeliečiui susisuko protas.
Tačiau jau kitą dieną, dar kartą permąstęs jauno kūrėjo pasiūlymą, televizijos vadovas pats susirado idėjos autorių ir pakvietė dirbti.
Pradžioje visi galvojo apie bendrą televizijos kanalą, skirtą namie nuobodžiaujantiems šunims ir katėms. Tačiau po ilgų tyrimų nuspręsta: katės ir šunys to paties kanalo nežiūrės.
Katės mėgsta ekrane rodomus įvairius gyvūnėlius, o šunims patinka matyti save. Tik pamėginkite parodyti šuniui ekrane katę, ir jis puls jos vaikyti.
Jei programoje bus rodomas lojantis šuo, tuomet ir jis pats greičiausiai pradės skalyti.
Prodiuserių grupė, pasitarusi su gyvūnų specialistais, nusprendė: kadangi katėms mažiau reikia žmogaus draugijos, jie televizijos kanalą kurs tik šunims.
Pasak Amerikos mokslininkų, ilgai tyrusių vienus namie paliktus šunis, šie keturkojai ypač kenčia nuo vienatvės. Kai šeimininkas išeina, šuo didžiąją laiko dalį praleidžia tūnodamas prie durų.
Jausdamasis vienišas šuo inkščia ir loja, graužia baldus. Būtent todėl jis taip džiaugiasi pamatęs grįžtantį šeimininką.
Kitas atradimas buvo tai, kad net 16 procentų šunų Amerikoje nustatoma psichikos liga, kurią sukelia nuolatinė baimė, kad šeimininkas jo atsikratys.
Net 8 procentams Amerikos šunų duodamos stresą malšinančios tabletės. Nenuostabu, kad pastaraisiais metais Amerikoje ypač paklausios tapo šunų psichologų paslaugos.
Nusprendusi susitelkti į šunų auditoriją televizijos prodiuserių komanda, vadovaujama idėjos autoriaus R.Levi, pradėjo kurti pirmąjį pasaulyje šunims skirtą kanalą DOGTV.
Eksperimentuodami šeimininkai ir anksčiau bandydavo šunims, kad nenuobodžiautų, palikti įjungtą televizijos programą. Tačiau net tokios programos kaip „Animal Planet”, rodančios vien gyvūnus, skirtos žmonėms, tad jos šunų nedomino.
Negana to, vos prasidėjus reklamos intarpams ir transliacijos garsui šoktelėjus aukštyn, šuo patirdavo didžiulį stresą.
Visą dieną paliktas įjungtas žinių kanalas – irgi ne išeitis. Mat jei ekrane pasirodo reportažas, kuriame girdėti sprogimas, šuo ir vėl išsigąsta.
Kad geriau suprastų, ką šunys mėgsta matyti ir girdėti, Ronas į komandą pasikvietė šunų psichologijos ekspertus: bene žinomiausią pasaulyje gyvūnų elgsenos specialistą profesorių Nicholą Dodmaną, Amerikos įžymybę šunų dresuotoją Victorią Stillwell, vedančią itin populiarią televizijos laidą „Arba aš, arba šuo”.
Taip pat ir šunų psichologą Warreną Ecksteiną, konsultuojantį Amerikos radijo klausytojus ir patariantį, kaip spręsti šunų ir jų šeimininkų problemas.
Specialistų komanda griebėsi tyrimų: įrengė 28 kameras namuose bei šunų prieglaudose ir stebėjo, kaip keturkojai reaguoja į specialiai jiems sukurtus vaizdus.
Šunys itin draugiškai buvo nusiteikę ekrane rodomiems triušiams, o garsas, susijęs su transliuojamu vaizdu, jiems visai nebūtinas.
Pradžioje komanda filmavo gyvūnus taip, kaip juos mato žmogus. Tačiau tokie vaizdai šunims nepatiko. Reikėjo rasti būdą pamatyti pasaulį šunų akimis.
Specialiai reikėjo sureguliuoti spalvų kontrastą, kad jis tiktų šunims. Šunys sunkiai skiria spalvas. Jei nufilmuosi raudoną kamuoliuką žalioje žolėje, keturkojai jo paprasčiausiai nematys.
Geriausiai jie mato mėlyną ir geltoną spalvas.
Komanda sugaišo net trejus metus kurdama specialius animacinius vaizdus trimatėje erdvėje, nes šunys itin gerai jaučia erdvę.
Pirmasis bandymas žiūrovams pasiūlyti mokamą programą įvyko pernai vasarį San Diege. Ši vietovė pasirinkta neatsitiktinai: San Diege gyvena daugiausia šunų, o dauguma gyventojų naudojasi kabelinės televizijos paslaugomis.
Rezultatai pranoko lūkesčius: šunų televizijos paslaugą užsisakė dešimteriopai daugiau žiūrovų, nei buvo tikėtasi.
„Forbes Magazine” žurnalistai abejojo, ar šunų šeimininkai sutiks mokėti po 5 JAV dolerius (apie 12,5 lito) už jų globotiniams skirtą programą.
Tačiau netrukus visi įsitikino, kad amerikiečiai tokiu būdu noriai išperka savo kaltę kasdien vieniems namie paliekamiems keturkojams.
Šunims patinka matyti vaikus
Neseniai šunims skirtos programos pradėtos transliuoti Izraelyje, netrukus jas rodys Japonijos ir Brazilijos televizijos.
Išstudijavę per tris pastaruosius dešimtmečius atliktus eksperimentus, kai šunis buvo mėginama sudominti vaizdais, tyrėjai padarė išvadą: senoji – analoginė – televizijos transliavimo sistema šunims netiko.
Keturkojų akys priima tik 70–80 Hz dažniu ekrane rodomus vaizdus, tad 60 Hz dažniu transliuojančios televizijos šunys beveik nematė.
Šių laikų plazminiai televizoriai rodo kur kas didesniu dažniu, tad galima sakyti, jog pati technologija patobulėjo šunų labui.
Šuo turi reaguoti į tai, kas rodoma ekrane. Pagrindinis tikslas – sumažinti jo širdies plakimo dažnį ir taip nuslopinti įtampą, kurią gyvūnas jaučia namie būdamas vienas.
Šunims patinka matyti zebrus, dramblius, beždžiones, bet atstumia bauginantys gyvūnai – liūtai, krokodilai.
Šunys ekrane mielai stebi žmones, ypač vaikus, kurie kalbasi su gyvūnais švelniu balsu. Todėl reportažuose dažnai rodomi vaikai, sakantys „Ateik, šuneli. Geras šunelis!” Tiesa, šunys paniškai bijo juos užgulančių mažų vaikų.
Dažnas keturkojis baiminasi važiuoti liftu arba automobiliu, taip pat nemėgsta griaustinio, veikiančio dulkių siurblio, skalbimo mašinos, pravažiuojančių autobusų ar greitosios pagalbos automobilių sirenos garsų.
