Ties posūkiu į Užliedžius kelių kilometrų kelio ruože dažną žiemos dieną sunku rasti laisvos vietos automobiliui, o užšalusio Nevėžio ledu – praeiti tarp ties eketėmis palinkusių žvejų.
Daugelyje vietų panašiai atrodo ir Kauno marių prieigos. Žvejų automobilių ypač tiršta aikštelėse greta žinomų žūklaviečių ties Grabuciškėmis ir Rumšiškėmis. Transporto priemonių netrūksta ir šalia Pažaislio vienuolyno ar Jachtklube.
Vieni žvejai palikę automobilius marių ledu tolyn leidžiasi kone kilometrą, kiti eketes gręžia ir ant ledo tupia visai šalia kranto.
Sugautas laimikis – katėms
Rodydami į Kauno mariose ties Rumšiškėmis išgręžtas eketes, žvejai kalbėjo, kad ledo storis čia siekia apie 20–30 centimetrų, o kai kur ir dar daugiau. Vaikščioti ir žūklauti ant jo galima drąsiai.
Nors daugelis modernia poledinės žūklės įranga apsiginklavusių žvejų per dieną išgręžia po kelias dešimtis ekečių ir tūkstančius kartų panardina meškerę, galinčiųjų smagiai pasigirti dideliu laimikiu rasti nepavyko.
Žvejai sakė, jog šiemet poledinė žūklė jiems tapo malonia pramoga.
„Smagu smegenis pravėdinti, tačiau žuvų tik katinams prigaudau. Kol buvo dideli šalčiai, kibo vos kelių centimetrų ilgio ešeriukai. Prasidėjus atlydžiui, ėmiau traukti šiek tiek didesnes žuvis, bet jos irgi vos dešimties ar penkiolikos centimetrų ilgio“, – pasakojo ant Kauno marių žvejojantis Gediminas Galinskas.
Tenkina ir nedideli pūgžliai
Vos už kelių šimtų metrų laimikio laukiantis Dainius Pilkis sakė, kad per žiemą pagavo tik kelias dėmesio vertas žuvis, visas kitas paleido atgal į vandenį.
„Poledine žūkle užsiimu jau ne vieną dešimtmetį. Anksčiau, būdavo, žuvies vakarienei parsinešu. Dabar visa nauda, kad ledu pasivaikštau ir grynu oru pakvėpuoju“, – sakė D.Pilkis.
Šalia Grabuciškių ant Kauno marių ledo įsitaisęs Vidmantas Misionis, paprašytas parodyti laimikį, atidengė kibirą, kuriame buvo maždaug dvi dešimtys sušalusių mažų ešerių ir pūgžlių.
„Šią žiemą į žvejybą išsiruošiau pirmą kartą. Laukiau atodrėkio. Svarbiausia, kad pajutau malonumą – žuvys kimba. Grįžęs į Kauną žuvies nupirksiu parduotuvėje, nes šeima laukia žuvienės“, – juokavo vyras.
Žūklauti važiuoja troleibusu
Šalia Pažaislio vienuolyno ant marių žūklaujančių žmonių nedaug. Šią vietą įprastai renkasi pensinio amžiaus kauniečiai, kurie Petrašiūnus pasiekia viešuoju transportu, dažniausiai troleibusais.
Dažnas žvejys čia negali pasigirti itin šiuolaikiška žvejybos įranga ir juo labiau apranga. Vyrai žvejoja vilkėdami kailinius ar šimtasiūles, avėdami veltinius.
„Žiemą nelabai turiu kuo užsiimti, todėl atvažiuoju pabūti ant ledo bent kelias valandas. Kai pajuntu, kad šąla kojos ar rankos, vynioju meškeres ir važiuoju namo.
Imu net mažiausias žuvis. Kitaip ką žmonai parodyčiau“, – pasakojo garbaus amžiaus Jonas Kazlonis.
Pensininkas žvejoti dažniausiai atvažiuoja su bendraamžiu kaimynu, tačiau eketes jie gręžia toliau vienas kito – kiekvienas turi savo žuvingą vietą.
Sugauna aukšlių ir plakių
„Tenkinuosi aukšlėmis, kurių per dieną prigaudau keliasdešimt. Kartais užkimba ir vienas kitas plakis ar strepetys. Pietums šviežios žuvies pasikepu“, – pasakojo bent porą kartų per savaitę į žūklę ant Nevėžio ledo susiruošiantis Andrius Alnasas.
Sėkmingiausiais laimikiais šioje vietoje žvejas vadina sprindžio dydžio žuvis, sveriančias 100–150 gramų. Kalbinti žvejai pasakojo, kad žiemą Nevėžyje kimba ir vėgėlės, tačiau jas gaudyti reikia mokėti. Šios žuvys kimba paryčiais ar pavakare prie paplautų krantų, nuvirtusių medžių arba giliose daubose. Parodyti sugautos vėgėlės negalėjo nė vienas žvejas.
