B. Galdikas neslėpė, kad ją ir pačią labai žavi baltų mitologija, tad vaikščiodama Dūkštų ąžuolyno takais ji fotografavo visas čia stovinčių senojo lietuvių tikėjimo dievybių skulptūras ir jų aprašymus, o sustojusi prie akmens, ant kurio žmonės palieka centus, idant išsipildytų jų norai, pati neatsispyrė pagundai sugalvoti vieną norą.
Su B. Galdikas kalbėjomės apie meilę gamtai, indoneziečius ir, žinoma, jos globojamus orangutangus.
- Kaip dažnai lankotės Lietuvoje?
- Maždaug kartą per metus. Mes čia turime fondą, taigi dažniausiai čia atvykstu dėl fondo reikalų. Pastarąjį kartą buvau čia pernai kovą. Stengiuosi vengti lankytis čia žiemą, nes čia labai šalta. Kartą lankiausi Lietuvoje vasarį. Čia buvo taip šalta ir pūtė šlykštus vėjas. Taigi, stengiuosi atvykti čia pavasarį. Vasarą neišeina, nes turiu daug darbo Borneo saloje.
- Kaip manote, ar lietuviai – gamtos vaikai?
- Manau, kad lietuviai – labai su gamta susijusi tauta. Apskritai, visi baltai jaučia labai stiprų ryšį su gamta ir labai ją gerbia. Mano pačios ryšys su gamta atkeliavo iš tėvų Baltų kultūros. Su gamta labai glaudžiai ir intymiai susijusi ir senoji Baltų religija. Mano tėvas kas sekmadienį lankydavosi bažnyčioje, bet, tiesą sakant, melsdavosi jis Perkūnui.
- Jūsų šaknys lietuviškos. Ar šalyse, kur dirbate, žmonės tai žino?
- Taip. Jie žino, kad aš turiu lietuviškų šaknų. Kartais jie teigia, kad aš esu lietuvė, bet aš juos visada pataisau, kad tokia nesu, tik mano šaknys lietuviškos. Lietuvė esu genetiškai, kultūriškai. Aš netgi moku lietuviškai, bet nelabai gerai – viską suprantu, tik sunkiau rasti reikiamus lietuviškus žodžius.
- Kiek iš viso mokate kalbų?
- Tik tris: anglų, indoneziečių ir lietuvių. Taip pat galiu skaityti prancūziškai, bet negaliu ja kalbėti.
- Ar indoneziečių kalba – sunki?
- Ne. Tai labai lengva kalba. Jau 42 metus kalbu ta kalba kasdien. Tiesa, pirmąkart nuvykusi į Indoneziją nemokėjau nė žodžio ta kalba.
- Papasakokite, kokie yra indoneziečiai?
- Indoneziečiai yra labai šilti, laimingi žmonės. Jiems svarbiausia yra harmonija. Manau, kad jie yra tokie laimingi, nes jų puikūs ryšiai su šeimos nariais.
- Jau daugiau kaip 40 metų dirbate su orangutangais. Kodėl pasirinkote darbą su šiais gyvūnais?
- Jų akyse yra kažkas tokio. Man jų prigimtis pasirodė labai žmogiška.
- Ar orangutangai – draugiški?
- Jie gana abejingi žmonėms, galbūt šiek tiek draugiški, bet labiau abejingi žmonėms. Jie abejingi ir net vieni kitiems. Orangutangai yra atsiskyrėliai.
- Kaip jie elgiasi su jumis?
- Jiems tenka prie manęs priprasti. Bet šiaip jie su manimi elgiasi labai gerai. Jie mane toleruoja.
- Koks Jūsų darbo tikslas? Išsaugoti juos?
- Taip. Išsaugoti orangutangus nuo išnykimo, sužinoti kuo daugiau apie juos, taip pat apsaugoti miškus, kuriuose jie gyvena ir kurie kertami, siekiant išplėsti ūkininkavimo plotus. Be to, jie žudomi dėl jauniklių, kuriuos galima pelningai parduoti.
- Ar dirbate su komanda?
- Taip. Mes turime fondą ir mus remia Indonezijos vyriausybė. Kartu dirba ir tyrėjai iš kitų šalių, pavyzdžiui, JAV. Taip pat su mumis dirba studentai. Su manimi darbavosi ir keli lietuviai, bet ne kaip tyrėjai, o kaip savanoriai.
