Senolių išmintis teigia, kad jei nusispyręs apavą pabraidžiosi po rasotą Joninių nakties žolę, kojos būsiančios sveikos, o oda graži ir jauna.
Kauniečiai šią tradiciją prisimena ne tik per Jonines. Ir paprastomis dienomis pačiame mieste ieško vietų, kur galėtų pailsinti kojas ir pavaikščioti neasfaltuotais takais. Tačiau miestiečiai skundžiasi, kad ne visuose parkuose bei centre jie drįsta nusiauti avalynę, nes bijo susižeisti.
Nusispirti batus Laisvės alėjoje priverčia nebent liūtis.
Rinks Joninių nakties rasą
Sveikuolė ir žolininkė Danutė Kunčienė teigė, kad šiuolaikiniai tyrimai yra patvirtinę senolių išmintį, jog Joninių naktį vanduo ir iškritusi rasa turi ypatingų galių. Tą naktį neva suaktyvėja gamtos energetika ir vanduo tampa ypatingas.
„Dar daktarė ir žolininkė Eugenija Šimkūnaitė yra sakiusi, kad Joninių naktį surinkto vandens lašai gali padėti praregėti net neregiui“, – pasakojo D. Kunčienė.
Moteris tvirtino, kad ji pati tą naktį braido po pievas ir renka rasą.
„Ją geriau rinkti per žolę braukiant drobine skepeta ir vėliau vandenį išsunkti. Aš ekologiško audinio neturiu, todėl pasiimu stiklinį indą ir pipetę. Vėliau šį vandenį lašinu į arbatas, nuovirus.
Rasa suvilgytą audeklą dedu ant skaudamų vietų“, – pasakojo D. Kunčienė.
Išdavė patogias vietas
Žolininkė teigė, kad Joninių naktį braidžioti po rasą geriausia prie piliakalnių.
Jei ištrūkti iš miesto nepavyksta, ji tai daro ir prie Pažaislio vienuolyno esančiose pievose, prie Kauno marių.
„Vaikščioti basomis sveika ir paprastomis dienomis. Kaune turime daug žalių vietų. Puikus 2,5 kilometro takas driekiasi Panemunėje. Jei esate centre, verta keliauti į Santaką. Ten tikrai pailsinsite kojas“, – patarė žolininkė.
Švarių takų randa retai
Ne vienoje šalyje gyvenusi ir kompleksais nesiskundžianti vertėja Vijolė Arbas pasakojo, kad nuo vaikystės mėgsta vaikščioti basa.
„Vaikystėje gyvenau JAV miesto Detroito pakraštyje. Vos nutirpdavo sniegas, basomis lėkdavau į lauką. Šiuo malonumu mėgavausi ir vėliau, gyvendama Havajuose. Braidydavau po paplūdimius“, – prisiminė moteris.
Gyvendama Kaune vertėja pasivaikščiojimų basomis ilgisi. Tačiau ieško, kur bent kartais tai galėtų padaryti.
„Prieš kelias dienas kaip tik tokią vietą radau. Gyvenu Žaliakalnyje. Ėjau į Laisvės alėją. Užsukau į romantišką ant Pelėdų kalno esantį parkelį greta Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto. Ten radau švarų negrįstą taką, kuriuo eidama pailsinau kojas“, – atvirai pasakojo moteris.
V.Arbas džiūgavo, kad jai pavyko rasti švarų taką, nes ant Pelėdų kalno esančiame parke neleidžiama vedžioti šunų. Parkas prižiūrimas, valomas, todėl nesimėto ir šiukšlių ar butelių šukių.
„Anksčiau gyvenau greta Ramybės parko. Norėdavau ir ten nusispirti avalynę. Tačiau to padaryti nesiryždavau. Ne dėl to, kad kuklinausi. Parke daug šiukšlių, šunų išmatų“, – tvirtino moteris.
Patiko basom bėgti balomis
Laisvės alėja žingsniuoti basomis moteris nesiryžta. Sako, kad einant kieta danga kojos nepailsi. Baiminasi ir susižeisti.
„Nebent lytų. Tada gal ir būtų malonu pabraidyti po balas. Kartais matau, kad taip daro jaunimas. Man patinka, kad jie nesivaržo elgtis laisvai“, – sakė V.Arbas.
Mėgėjų basomis žingsniuoti centrine miesto gatve kartais atsiranda. Laisvės alėjoje prie fontano sutiktos studentės Aistė Bernatonytė ir Rasa Paškevičiūtė su malonumu prisiminė gegužės viduryje Kauną nuplovusią liūtį.
„Tada Laisvės alėja patvino. Nusprendėme, kad balose mirkyti batų neverta, nes jie žliugsėdami tik trukdys eiti. Į troleibusą bėgome basomis. Tai buvo vienas linksmiausių ir maloniausių nuotykių“, – prisiminė merginos.
Studentės pasakojo, kad poilsiauti mėgsta Santakoje ir Nemuno saloje.
„Saloje palyginti švaru. Tačiau žolė palei Nemuną ten pjaunama taip, kad lieka aštri. Todėl eiti ja nemalonu. Santakoje drąsiai galima pabraidyti paupiu“, – tvirtino studentės.
