Nekantriausi sulos mėgėjai įsitikino, kad ji jau bėga ir iš beržų, augančių atokaitoje ant kalnelio, kur žemė greičiau iš pašalo išsivadavo ir kamieną saulė sušildė.
Šapurų kaime, Viktarinos seniūnijoje (Lazdijų r.), gyvenantis Antanas Vavžinavičius neskuba prie beržų, kol neatsiragavo gerokai saldesnės ir ankstyvesnės klevų sulos.
„Nė vienais metais taip anksti sula nepradėjo varvėti. Gretimame Šuptonių kaime saulėtą dieną pabandžiau iš vieno klevo. Pamačiau, kad smagiai teka.
Kai buvo smarkiau atšilę, sula nustojo bėgti. Atšalus vėl pasirodė. Atrodo, galėjau leisti sulą ir anksčiau. Klevų sula bėga, kol įšalas neišėjęs.
Pažįstami irgi stebisi, kad pirmą kartą šviežios žieminės sulos ragavo. Geru mėnesiu anksčiau nei įprastai“, – sakė A.Vavžinavičius.
Jis įsitikino, kad klevų sula greitai surūgsta, o beržų sulą į rūsį pasideda, kad galėtų atsigaivinti per vasaros karštymetį. Tai – ir skanus, ir vitaminų gausus gėrimas, padedantis organizmui atsigauti po žiemos.
A.Vavžinavičius paragino nepamiršti pasirūpinti klevu ar beržu, kai baigia iš jo tekėti šis stebuklingas medžių skystis.
Skylę būtina užkalti mediniu kamščiu ir patepti sodo tepalu, kad žaizda neužsikrėstų ir neįsimestų puvinys.
