Yra vilčių, kad įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą balinių vėžlių populiacija, kurią sudaro apie 400, ateityje padidės - vien šiemet liepą į laisvę buvo išleista 100 jauniklių, išperintų inkubatoriuje. Iki šiol retai kam pavyksta pamatyti ir stebėti šiuos roplius. Baliniai vėžliai nyksta mūsų šalyje, nes mažėja jiems tinkamų buveinių.
Jei koks nors ūkininkas eidamas girdyti karvę išvysta iš vandens išnirusį balinį vėžlį, neskuba girtis. Pasigirk, ir gamtininkai neleis naudotis tvenkiniu, neleis netgi plaukioti antims ir žąsims, nes tai gali išgąsdinti balinius vėžlius.
Iš tikrųjų - mes turime kuo didžiuotis. Balinis vėžlys, dzūkų dar vadinamas geležine varle – reta roplių rūšis. Lietuvoje įsikūrę balinai vėžliai – tai prisiminimas apie gerokai šiltesnį klimatą, o mūsų šalies pietinėje dalyje yra šiaurinė šios roplių rūšies paplitimo riba visoje Europoje.
Po trejų metų - sugrįžimas
Dirbtiniu būdu veisti ir sugrąžinti balinius vėžlius į laisvę – tokį eksperimentą atlikę Lietuvos gamtininkai džiaugėsi savo darbu. Neseniai vykusios vėžlių palydėtuvės Lazdijų rajone parodė, kad įmanoma sėkmingai gausinti šių roplių populiaciją.
Tai – pirmas kartas Baltijos šalyse, kai pavyko išperėti inkubatoriuje ir užauginti vėžlių jauniklius, kad jie sugebėjo savarankiškai gyventi laisvėje.
Ruošiantis šiam įvykiui, gamtininkams teko atlikti daug darbų – surinkti vėžlių kiaušinius iš netinkamų dėčių, esančių arti kelių ar arimų, paruošti naujas buveines, išvalyti kūdras, netgi sukurti bandomąjį ekologinį tinklą Pietų Lietuvoje.
Šiam projektui vadovavęs Lietuvos gamtos fondas kartu su Kauno zoologijos sodo atstovais bei Veisiejų, Metelių regioninių parkų specialistais dirbo trejus metus.
Vėžlių patelės užrausia kiaušinius
Veisiejų regioninio parko vyriausioji specialistė Irma Maciulevičienė juokavo, kad galėtų tapti vėžlių krikštamote. Jai tekdavo per parą keliskart vykti stebėti patelių.
15-20 metų subrendusios vėžlės nekeičia savo įpročių – jos deda kiaušinius tose pačiose vietose. Pasitaiko atvejų, kai patelės sudeda ir užrausia kiaušinius prie pat kelio ar kitokių netinkamų vietų.
Vėžlės pradeda dėti kiaušinius balandžio mėnesį, kai dirva būna įšilusi iki 12 laipsnių temperatūros. Sulaukusios vakaro, vėžlės keliauja į dėtavietės, palikdamos pėdsakus.
Šiuos ženklus moka atpažinti ekologė I.Maciulevičienė. Moteriai tekdavo vargti vakarais, net naktimis, kad galėtų laiku apsaugoti naują kiaušinių dėtį specialiu metaliniu tinkleliu.
Šiemet pavasarį jai pavyko surasti net 12 vėžlių dėčių – tai dukart daugiau nei pernai. Ekologė prisipažino, kad jai ne visada taip gerai sekdavosi. „Pirmieji projekto metai man buvo išbandymas, nes nežinodavau, kur ir kada patelės sudės kiaušinius. O dabar kaip kokia lapė įsigudrinau atpažinti šias vietas“, - sakė I.Maciulevičienė.
Šarvais suplūkia molį
Dėtis – maždaug delno dydžio suplūktas molis, taip patelė užglaisto duobę, į kurią sudeda letenėle kiaušinius. Šis darbas gali užtrukti net tris valandas. Vienoje dėtyje būna 12-15 kiaušinių, ne visi jų išsirita, tai priklauso nuo patelės amžiaus - kuo vyresnė vėžlė, tuo kiaušiniai būna geresni.
I.Maciulevičienė apgailestavo, kad Veisiejų regioninio parko gyventojai dar nelabai supratingi.
Pasitaiko atvejų, kai gyventojai susirenka aptiktus metalinius tinklelius, saugančius vėžlių kiaušinių nuo lapių. Dėl šios priežasties gamtininkai dar nesiryžta Veisiejų regioniniame parke stendais žymėti balinių vėžlių buveinių.
Netinkamai sudėti kiaušiniai buvo perduoti Kauno zoologijos sodo darbuotojams.
„Vėžliai skirtingai nei paukščiai nevarto savo kiaušinių, nėra pavojaus, kad jie gali atšalti. Aptiktus roplių kiaušinius pakanka perkelti į inkubatorių per parą“, - aiškino Lietuvos gamtos fondo specialistė Dalia Bastytė.
Jaunikliai išropoja tik po metų
Vėžliai Lietuvoje ritasi maždaug rugsėjį, bet dar visą žiemą praleidžia savo lizdelyje. Jiems nereikia maisto, kadangi kiaušinyje būna likę šiek tiek trynio, jiems to pakanka.
Tik balandžio mėnesį vos nago dydžio vėžliai išropoja į žemės paviršių ir patraukia į tą pusę, iš kurios užuodžia vandens kvapą.
Patelės ir patino šarvai nesiskiria, juos įmanoma atskirti tik pagal akių spalvą ir uodegos ilgį. Patelių uodega būna trumpesnė nei patinų, vėžliai būna rudų, o patelės - geltonų akių.
Baliniai vėžliai – gamtos sanitarai, šie plėšrūnai ėda viską, ką gali pagauti ir apžioti burna, dažniausiai minta nariuotakojais, kartais sugeba pagauti silpną varlę ar žuvelę.
Jaunikliai žiemą buvo migdomi
Kauno zoologijos sodo Šaltakraujų gyvūnų skyriaus vedėja Alma Pikūnienė atsisveikindama su savo augintiniais neslėpė, kad jai skauda širdį. Išsiritę jaunikliai buvo nuo pirmųjų dienų pratinami prie natūralių sąlygų. Jie augo aptvaruose su kūdromis, mito natūraliu maistu, o žiemą buvo migdomi.
„Trejus metus auginome vėžliukus kaip vaikus. Jaučiuosi kaip surogatinė motina – suprantu, kad reikia juos paleisti į laisvę, nes jie jau pasiruošę savarankiškai gyventi, bet vis tiek gaila“, - sakė išsiskirdama su vėžliais A.Pikūnienė.
Išleisti iš konteinerių vėžliai iš pradžių elgėsi atsargiai – uostinėjo orą, gręžiojo galvas. Išsiruošus į pirmąją savo gyvenime kelionę, nė vienas jauniklis nesuklydo, kurioje pusėje kūdra. Savisaugos instinktas jiems pakuždėjo, kad reikia slėptis vandenyje.
Neapžėlę ir negilūs vandens telkiniai
Netinkamose vietose sudėtų balinių vėžlių kiaušinių surinkimas ir vėžliukų išauginimas – svarbi, tačiau ne vienintelė Lietuvos gamtos fondo 2010-2014 metais įgyvendinamo Life+Gamta projekto „Bandomojo ekologinio tinklo pietų Lietuvoje sukūrimas” veikla.
Siekiant išsaugoti ir atkurti balinių vėžlių ir kitų retų roplių bei varliagyvių buveines, Pietų Lietuvoje atnaujinta iškasta 200 baliniams vėžliams ir retiesiems varliagyviams gyventi tinkamų kūdrų.
Yra suformuotas ekologinis tinklas, nustatytos 5 saugomos „Natura 2000“ teritorijos.
Tik žmonės gali sudaryti nykstantiems baliniams vėžliams tinkamas sąlygas, todėl gamtininkai pataria neužversti žemėmis balų ir vandens tvenkinių, jų negilinti, neprileisti žuvų mailiaus, neleisti šiuose telkiniuose plaukioti naminiams paukščiams, laiku šienauti pakrantes.
Baliniai vėžliai mėgsta šalia vandens telkinių esančius atvirus smėlėtus šlaitus, tinkamus dėti kiaušiniams. Vandens telkiniai turi būti negilūs, pakankamai gerai įšildomi, juose turi būti atvirų plotų, kurių nedengia augalų šešėliai.
Baliniai vėžliai geriausiai jaučiasi, kai jiems reikia eiti ne daugiau kaip kelis šimtus metrų iki vandens telkinio, kuriame veisiasi.
Ilgesnius atstumus vėžliai įveikia tik tada, kai ieško geresnių buveinių, jie mėgsta pelkėtas vietovese, pajutę pavojų slepiasi vandenyje, žiemoja įsirausę į dumblą.
Daugiausia balinių vėžlių randama Lazdijų rajone, didžiausias būrys (apie 70) telkiasi Kučiuliškės herpetologiniame draustinyje, netoli Metelių. Balinių vėžlių taip pat aptinkama Varėnos, Alytaus, Marijampolės rajonuose.
