Kiek atliekų per dvi savaitgalio dienas, praleidžiamas daugiausia namuose, susidaro vieno suaugusio žmogaus namuose? Pirmiausia į galvą šaunantis atsakymas – tikrai nedaug. Kita vertus, kodėl tada nuolat reikia ištuštinti vis užsipildančias šiukšlių dėžes? Ypač tai buvo juntama anksčiau, kai namuose susidarančių atliekų nerūšiuodavau: kartais vos šeštadienio rytą ištuštintoje šiukšliadėžėje atliekos vėl nebetilpdavo tą patį vakarą. Taigi nutariau atidžiau pastebėti, kiek ir kokių atliekų susidaro buityje.
Šeštadienio rytą pirmiausia į atliekų dėžę nukeliavo išnaudoto šampūno ir dušo želės buteliukai. Dvi pakuotės po 300 mililitrų – ir šio tipo atliekoms skirtame maišelyje vietos ženkliai sumažėja. Geriant rytinę kavą ir akimis keliaujant po šaldytuvo, duoninės bei virtuvės spintelių užkaborius bei planuojant būsimų savaitės pirkinių sąrašą teko konstatuoti, kad įvairių pakuočių atliekų dar padaugės.
Tuščias plastikinis aliejaus butelis, popierinė miltų pakuotė, iš kurios paskutiniai miltai nukeliavo į blynų tešlą, dar – kartoninė kepimo popieriaus pakuotė. Perkračius šaldytuvą teko susitaikyti su tuo, kad, nepaisant vis gerėjančių savaitės meniu planavimo įgūdžių, pakelio varškės, indelio grietinės taip ir nespėjau sunaudoti laiku – teko išmesti kartu su vakarykštės mišrainės likučiais.
Iš apsipirkimo maratono grįžau su praplyšusiu plastikiniu maišeliu, kuris keliavo tiesiai į šiukšliadėžę, bent keturiais popieriniais čekiais, taip pat atsidūrusiais tarp popieriaus atliekų, ir krūva pirkinių. Nors rinkdamasi prekes stengiuosi atkreipti dėmesį į jų pakuotę, vis tiek kai kuriais atvejais pakuočių pertekliaus išvengti nepavyko. Tai ypač pajutau vakare, praplėšusi šokoladinių sausainių pakuotę. Kartoninėje pakuotėje buvo plastikinis indelis su keliais skyreliais, o kiekviename jų – dar į čežančius popierėlius supakuoti skanėstai. Gamintojų gudrybė aiški, tačiau apie aplinkosaugą šioje vietoje tikrai nepagalvota.
Kavos ir arbatos tirščiai, krūvelė bulvių lupenų, suplyšusios kojinės, nebetinkama naudoti virtuvės kempinėlė – tokios atliekos pildė šiukšliadėžes iki pat vakaro. Į makulatūros krūvą nugulė perskaitytas šeštadienio laikraštis, į bendrųjų atliekų šiukšliadėžę – pietums ruoštos žuvies likučiai. Ten pat nukeliavo ir trys nuvytusios tulpės.
Sekmadienį šiukšliadėžėms daviau ramybę beveik iki pietų, kol atėjo metas gaminti valgį. Bulvių ir morkų lupenos, kalafiorų ir brokolių atliekos, svogūnų ir česnakų lukštai, tuščia skardinė nuo konservuotų pomidorų, dar viena – nuo konservuotų pupelių. Stojus gaminti deserto, šiukšliadėžę dar papildė kelių kiaušinių lukštai, maskarponės sūrio ir kakavos pakuotės ir dar vienas puodelis kavos tirščių.
Tiesą sakant, anksčiau nesusimąstydavau, kad net ir namuose, kuriuose nėra gausios šeimos, nevyksta studentiški vakarėliai, taip greitai susikaupia tokie dideli atliekų kalnai. Net ir atidžiai rūšiuojant atliekas vieno karto per dvi dienas nukulniuoti iki rūšiavimo konteinerių nepakako. Teko įsitikinti: norint gyventi švaresnėje ir sveikesnėje aplinkoje, svarbu tiek rūšiuoti atliekas, tiek ir peržvelgti savo vartotojiškus įgūdžius tam, kad atliekų buityje susidarytų kuo mažiau.
