Mokslininkai skaičiuoja, kad Baltijos jūros krantus daugybę metų stipriai veikia erozija, jų būklė blogėja, todėl tenka įdėti nemažai pastangų, kad neliktume be paplūdimių.
Tad kaip atrodys Baltijos pajūris ateityje? Ar dar turėsime kopų ir smėlėtą pakrantę?
„Tikimės, kad ir 2020 m. Lietuvos pajūris atrodys ne prasčiau nei dabar, kad toks paplūdimys, koks yra dabar, vasaros metu, bus išlaikytas ir toliau. Žinoma, dėl klimato kaitos yra pasikeitimų krante, tad norint išlaikyti pakrantės vaizdą, reikia panaudoti specialias priemones“. – sako Aplinkos ministerijos Kraštovaizdžio skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Gudaitienė-Holiman.
Palangai – daugiau smėlio
Vien šiemet nusiautęs uraganas „Feliksas“ pajūriui padarė apie 400 tūkst. eurų žalos. Pajūryje audra vietomis išgraužė kelių metrų aukščio skardžius. Taip pat buvo apgadinti mediniai takai ir į paplūdimius vedantys laiptai, sunaikintos kopas saugojusios žabtvorės.
Visgi aplinkosaugininkai skaičiuoja, kad, pvz., Palangoje, uragano pasekmės galėjo būti blogesnės, jeigu šio miesto paplūdimiai, įgyvendinant „Pajūrio juostos tvarkymo programą“, nebūtų buvę anksčiau pildomi smėliu. Taip pat kelis metus iš eilės ir kopagūbris buvo tvirtinamas žabtvorėmis bei šakų klojiniais. Nors iš Palangos paplūdimių buvo išplauta daug smėlio, centrinis paplūdimys po uragano susiaurėjo nuo 100–120 metrų iki 50–60 metrų pločio, tačiau jei ne šie darbai, audros padariniai būtų kur kas didesni.
Pagal ES fondų investicijų veiklos programos priemonę „Pajūrio juostos tvarkymas“ 2014–2020 m., paplūdimiai ir priekrantės ateityje kasmet bus papildomi smėliu, kopagūbriai, kur jie pažeisti, bus dengiami šakų klojiniais, papėdės tvirtinamos žabtvorėmis. Taip pat ketinama nutiesti naujų takų, pastatyti laiptus bei kasmet atnaujinti dalį takų ir laiptų. Be to, manoma įrengti dviračių stovus.
Neringai – kopagūbrio apsauga
Jeigu Palangai didžiausia problema – jūros išplaunamas smėlis, tai Kuršių nerijai – kopų išsaugojimas.
„Pakrantė, perkeltine prasme, yra gyvas organizmas. Jos tvarkymas nėra baigtinis procesas. Krantai natūralūs, nuolat pažeidžiami stipresnių audrų, jie yra žmonių sutvarkomi ir vėl pažeidžiami. Pagal „Pajūrio juostos tvarkymo programą“ mes tikimės sustiprinti pakrantes, apsauginį kopagūbrį šakų klojiniais, žabtvorėmis. Taip pat atnaujinsime, įrengsime naujus pėsčiųjų takus ir laiptus“, – sako Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktoriaus pavaduotoja Lina Dikšaitė.
Kuršių nerijoje kopas apželdinti pradėta prieš du šimtus metų ir šis procesas tebesitęsia iki šiol. Žmonės suformavo pajūrio apsauginį kopagūbrį – sodindami miškus sustabdė slenkantį smėlį. Galima sakyti, kad tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra unikalūs net pasauliniu lygiu.
„Kuršių nerija yra įtrauktą į UNESCO sąrašą kaip kultūrinis kraštovaizdis. Tai yra gamtos ir žmogaus sąveikoje sukurtas kraštovaizdis. Kuršių nerijos istorijoje šis kopagūbris pradėtas kurti prieš 200 metų su tikslu sustabdyti smėlį, slenkantį link gyvenviečių, o šio darbo tęstinumas yra išlaikytas iki šiol. Ir šis tęstinumas, tradicija yra labai svarbūs tiek Kuršių nerijos gyventojams, tiek mūsų parko darbuotojams. Juk daugybė pradėtų darbų po 100 metų jau būna užmiršti, o mes – vis dar tęsiame kopagūbrio geros būklės palaikymą“, – pasakoja L.Dikšaitė.
Tiesa, kopagūbrį tenka saugoti ne tik nuo vėjų, vandenų ir kitų gamtos stichijų, bet ir nuo žmogaus. „Žmonės, laipiodami per kopas, sunaikina kopagūbrius. Todėl lankomiausiose vietose tiesiami takai, daromi laiptai, aikštelės turistų dviračiams, kad žmonėms nereikėtų jų nešiotis per kopas“, – pasakoja L.Dikšaitė. Pašnekovė taip pat pastebi, kad kopoms dažniau būna riesta ne nuo suaugusių, bet nuo išdykėlių vaikų, kuriems, labiau nei tėvams, rūpi pasiridinėti ir pašliaužioti kopų šlaitais ar panagrinėti, kokia yra žabtvorių pynimo technologija. „Žmonės turėtų žinoti, kad takai, laiptai, dviračių stovėjimo aikštelės yra skirti tam, kad būtų apsaugoti kopagūbriai“, – sako L.Dikšaitė. Anot jos, kai kurios Vakarų šalys, saugodamos kraštovaizdžius elgiasi dar radikaliau – tiesiog labiausiai saugomus kopagūbrius aptveria tvoromis, kad nebūtų galima jais laipioti.
