Mindaugo Bernatonio, Aplinkos apsaugos agentūros Oro kokybės vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto teigimu, aplinkos apsaugos agentūra (AAA) reguliariai atlieka oro taršos tyrimus Lietuvoje, bendrai šalyje taršą nuolat matuoja 17 tyrimo stočių.
Didžiausia oro tarša – urbanizuotose vietovėse, kuriose gyvena apie 47% visų Lietuvos gyventojų. Agentūros tyrimai jau ne pirmus metus rodo, kad individualių namų ūkiai yra pagrindiniai oro teršėjai kietosiomis dalelėmis – 39% šių dalelių išmeta privačių namų kaminai, kai autotransportas – daugiau nei dvigubai mažiau (19%). Likusią taršos kietosiomis dalelėmis dalį sudaro natūralus fonas (38%), ūkio subjektai (4%) ir t.t.
Lietuva – Europoje tarp vidutiniokių pagal taršą kietosiomis dalelėmis. Pas mus situacija geresnė nei Vidurio Europos šalyse, bet prastesnė, nei Skandinavijoje.
Bet kas tos kietosios dalelės?
Dalis teršalų matoma, dalis – ne. Taip vadinamasis „smogas“ – melsvas rūkas, matomas tvyrantis virš pastatų ir gatvių – ir yra sudarytas daugiausiai iš kietųjų dalelių. O kiti taršos elementai, pavyzdžiui automobilių išmetamas anglies dioksidas – yra nematomas, bespalvis ir bekvapis.
Kietosios dalelės – ore esančių druskų, nitratų, rūgščių ir vandens garų mišiniai. Jos labai gerai absorbuoja toksiškas medžiagas ir mikroorganizmus, o tai reiškia – tampa šių potencialiai pavojingų medžiagų pernešėjais.
Kietosios dalelės skirstomos pagal dydį ir kuo jos smulkesnės – tuo pavojingesnės, nes per plaučių alveoles patenka į kraują ir sukelia pavojingas ligas – astmą, plaučių vėžį ir pan.
Nekokybiškas kuras – peilis aplinkai
Šiandien specialistai pripažįsta, kad kūrenimas kietu kuru – anglimi, durpėmis, mediena, pramonėje ir buityje – tai didžiausi aplinkosaugos taršos šaltiniai Lietuvoje. Tik pramonėje dalis į atmosferą išmetamų dūmų yra filtruojama, tuo tarpu namų ūkiuose – tai retas atvejis. Iš kaminų į atmosferą patenka didžiausias taršos elementas – kietosios dalelės. Dažnai apie jas išgirstame, kai paspaudžia šaltukas ar atvirkščiai – nusistovi ramūs, karšti, saulėti orai be kritulių.
Lietuvos įstatymai griežtai numato leistinas kietųjų dalelių ribas, o jų viršijimas (tarša) negali viršyti 35 dienas per metus. Deja, Lietuvoje kasmet vidutiniškai bent trijuose didmiesčiuose šios leistinos ribos peržengiamos. Šiauliuose – 48 dienos, Kaune Petrašiūnuose – 41 diena ir Vilniuje Žirmūnuose – 42 dienos).
Žiemą – užterštumo pikas
Specialistai pastebi, kad užėjus šaltai žiemai, leistinas dienų skaičius, kai viršijamos taršos normos, gali būti pasiektas jau pirmaisiais metų mėnesiais – vasarį ar kovą, kuomet namų ūkiai aktyviausiai šildosi kietu kuru.
Didmiesčiuose tradiciškai labiausiai nuo taršos kenčia centrinės miesto dalys, nes jos būna įsikūrusios dauboje (Vilnius, Kaunas) ir tose vietose didžiausias teršalų šaltinių kiekis. Didžiausia tarša azoto dioksidu yra judriausiose gatvėse.
Žiemą tuo tarpu kietųjų dalelių koncentracija labai pašoka individualių namų rajonuose, kur gyventojai šildosi kūrendami malkas ir anglis.
Įdomu tai, kad per žiemą sudeginti suodžiai nusėda ant žemės ir oro tarša kietosiomis dalelėmis vėl gali smarkiai išaugti atėjus pavasariui, kuomet nutirpus sniegui ir pradžiūvus žemės dangai, kietosios dalelės vėl pakeliamos į orą.
Kelkraščiuose nusėdusias kietąsias daleles į orą vėl pakelia aktyvus transportas, o pavasarį dar nesuvešėjusi augmenija, kuri natūraliai filtruoja atmosferos teršalus, dar negali padėti miestams susidoroti su kietųjų dalelių antplūdžiu.
Vakare – tarša didžiausia
Kietųjų dalelių užterštumo pikas miestuose būna skirtingu paros metu, pvz.: judriose gatvėse jis būna ryte ir vakare, kai susidaro transporto spūstys, o individualių namų rajonuose – po darbo vakare, didžiausia tarša pasiekiama apie vidurnaktį, kai po darbo prišildę namus gyventojai eina gulti.
„Pavasarį (dažniausiai kovą-balandį esant anticiklono įtakoje) pagrindiniu kietųjų dalelių taršos šaltiniu tampa pakeltinė (arba antrinė) oro tarša nuo laiku neišvalytų gatvių kelkraščių. Rudenį, tuo tarpu, pagrindiniai šaltiniai – pernašos iš kitų šalių (teritorijų) ir vietinė besikaupianti tarša iš pradedamų šildyti patalpų bei vietinės žmogaus veiklos (pvz., lapų deginimo)“, – teigia M.Bernatonis.
