Paryžiaus klimato susitarimas – diplomatijos triumfas

195 vyriausybių atstovams buvo svarbu ne tik parodyti visai tarptautinei bendruomenei ir verslui, kad po septynių metų derybų, nepaisant skirtingų šalių interesų, konsensusas siekiant užkirsti kelią globaliniam atšilimui, yra įmanomas, bet ir tuo pačiu patikrinti diplomatinius santykius.

Nors ir neidealus turinio prasme, atsargiai subalansuotas naujasis klimato susitarimas nustato ambicingus globalaus atšilimo mažinimo tikslus visoms šalims. Be to, jis numato siekį iki šio amžiaus vidurio eliminuoti žmonijos poveikį klimato kaitai.

Tai ketinama pasiekti neutralizuojant antropogeninės kilmės šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir teikiant finansinę pagalbą nuo klimato kaitos labiausiai kenčiančioms valstybėms ir negalinčioms savo jėgomis pereiti prie mažų emisijų ekonomikos.   Pirmą kartą tarptautiniame teisiniame dokumente atsisakyta bendrosios išsivysčiusių ir besivystančių šalių takoskyros: įpareigojimai numatyti visoms šalims, atsižvelgiant į jų pajėgumus ir kintančias nacionalines aplinkybes. Tiek pačios derybos, tiek ir Paryžiaus susitarimas iliustruoja faktą, kad pasaulyje pasikeitė galios centrai. Nei viena šalis neturi tokio kultūrinio, socialinio, ekonominio ir karinio pranašumo, kad galėtų diktuoti sąlygas kitoms valstybėms ypač tokiais klausimais, kaip klimatas ar terorizmas, kurie neturi sienų.

Tai buvo itin akivaizdu paskutinėmis derybų minutėmis. Saudo Arabija ir Nikaragva mėgino blokuoti susitarimą, o techninė Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos sekretoriato klaida iš esmės pakeitė susitarimo teisinį statusą, dėl ko JAV negalėjo pritarti paktui. Techninė – lingvistinė klaida buvo greitai pašalinta, tačiau 50 tūstančių dalyvių ir visas pasaulis stebėdamas įvykius per tiesioginę transliaciją tiesiog „kabojo“ keletą valandų, nes nebuvo aišku, ar turėsime kone dešimtmetį diskutuotą susitarimą.

Prie mažytės, vos 6 milijonus gyventojų turinčios Nikaragvos vyriausiojo derybininko Paulo Oquisto bėgo tartis ir ES klimato ir energetikos komisaras Miguelis Arias Cañete, ir Kinijos vyriausias klimato kaitos derybininkas, ir vienas iš Kinijos nacionalinio planavimo komisijos vadų Xie Zhenhua, ir Tuvalu premjeras Enele Sopoaga, kurio saloms gresia visiškas išnykimas, jei globalus atšilimas nebus stabdomas.

Buvo kalbama, kad JAV prezidentas Barackas Obama skambino Kinijos prezidentui Xi Jinping, (beje, B. Obama konferencijos paraštėse susitiko ir su Rusijos prezidentu V. Putinu, kuomet buvo aptarti Sirijos, Turkijos ir Ukrainos klausimai), Prancūzijos prezidentas François Hollande'as – Indijos premjerui Narendra Modi, o Popiežius Pranciškus – Nikaragvos prezidentui. Galiausiai Nikaragvos prieštaravimai buvo tiesiog ignoruoti, o su kitais susitarta.

Į susitarimą investuota be galo daug politinio kapitalo. Tai, kad sąmyšis vyko dvi, o ne trisdešimt šešias valandas, kaip prieš šešis metus Kopenhagoje, laikoma ir Prancūzijos užsienio reikalų ministro Laurento Fabiuso, buvusio Prancūzijos premjero, kaip konferencijos prezidento, diplomatinio virtuoziškumo rezultatas.

Vieni plojo, kiti verkė. Teigiama, kad tai buvo vienos iš sunkiausių tarptautinių derybų istorijoje, nes apėmė visas, be išimties, šalis. Klimatas – neturi sienų. Bus tinkamas žmogui klimatas, nebus ir karo, bado, patyčių ar ekonominių sankcijų. Tai įrodo faktai.

Nors pasaulis yra alinamas vykstančių karų, terorizmo atakų, migracijos, ekonominio nestabilumo, klimato kaita visgi išlieka pačia pavojingiausia grėsme žmonijai. Ekstremalūs reiškiniai – tropiniai ciklonai, viesulai, liūtys, speigai, karščio bangos, o taip pat ir sausros, potvyniai ir jų keliami padariniai, badas bei ligos, nusineša daugiau žmonių gyvybių nei terorizmas. „DARA International“ suskaičiavo, kad kone puse milijono mirčių per metus yra vienaip ar kitaip susijusios su klimato kaita. Didžiųjų šalių septynetui (G7) paruoštoje ataskaitoje aiškiai įvardijama, kad klimato kaita kelia didžiulę grėsmę valstybių stabilumui ir tarptautiniam saugumui.

Susitarimo svarbą taip pat parodo ir skaičiai. Pagal Kankūno susitarimą 2010 metais, išsivysčiusios šalys susitarė suteikti iki 100 milijardų USD per metus privataus ir viešo finansavimo. Paryžiaus sprendimas tai apibūdina kaip minimalią pagalbą. „Climate Policy Initiative“ ataskaitos duomenimis 2014 metais net 391 milijardų USD dolerių buvo investuota į klimato kaitos poveikiui atsparias ekonomikos sritis. Nuo 2000 iki 2010 metų ekstremalių oro sąlygų (karščio ir šalčio bangų, potvynių ir pan.) pasekmės Europai kainavo net 4 mlrd. eurų. Globalinio atšilimo padaryta žala kainuoja kur kas daugiau, nei reikiamos investicijos į tvarią ekonomiką.

Savo pareiškime, JAV sekretorius John Kerry pažymėjo, kad nors ir vyriausybės gali užduoti tam tikros ekonomikos krypties toną, sprendimai ir pati ekonomikos transformacija priklauso nuo verslo ir novatorių. Išties, prancūzai pasirūpino, kad konferencijoje dalyvautų nevyriausybinių organizacijų, savivaldybių ir verslo atstovai. Buvo organizuojami Lima – Paryžius veiksmų darbotvarkės renginiai ir tvarių inovacijų forumas.

Visi, nuo Leonardo Dicaprio, Al Gore, Billo Gateso ir net Jacko Ma – didžiausios pasaulyje e-prekybos platformos „Alibaba“ įkūrėjo iš Hangzhou miesto Kinijoje, kalbėjo apie aplinkos vertę pasauliui. Klimato kaitą Jackas Ma prilygino Trečiajam pasauliniam karui, kurį pralaimėjus – nugalėtojų nebūtų. Žurnalas „The Economist“ Paryžiaus konferenciją įvardijo kaip galimybę įrodyti, kad politikai sugeba strateguoti toliau į ateitį negu jų kadencijos laikotarpiui mat klimato kaita – itin sudėtinga politinė sritis reguliavimo prasme. Tiek priežastys, lemiančios klimato kaitą, tiek ir pasekmės yra kompleksinės ir atsiranda per laiką, o investicijos ir strateginiai sprendimai reikalingi šiandien. Taip atsiranda disonansas tarp reikiamų ilgalaikių sprendimų ir vedamos politikos.

Politikai dažnai pasiduoda rinkiminiam cikliškumui: vaikomasi skambių frazių, kurios padėtų pritraukti rinkėją. Tokiu būdu debatai apie migracijos krizę ar vietiniai skandalai užgožia pasauliui ir Lietuvai svarbias temas, kaip kad aplinkosauga. Tačiau valstybei ir žmogui svarbūs klausimai neturi konkuruoti tarpusavyje. Juk nereikia rinktis temos, kaip televizijos laidoje, nes ribotas eterio laikas. Svarbu spręsti ir šios dienos, ir ilgalaikes strategines problemas.

Pasaulis eina tvarios, inovacijomis ir technologijomis pagrįstos žinių ekonomikos link. O kur einame mes? Lietuvos jaunimas mokosi užsienyje, skaito žiniasklaidą įvairiomis kalbomis. Nebeturime rinktis tarp rytų ar vakarų, tikinčių ar netikinčių klimato kaita. Turime tiesiog pripažinti faktą, kad esame daugliapolio pasaulio dalis. Ir kaip parodė klimato derybos, net mažos šalys turi savo žodį, o tarptautiniai sprendimai įtakoja ir visų mūsų ateitį.

„Greenpeace International“ puikiai apibendrino, kad kartais atrodo, kad Jungtinės Tautos nesugeba susitarti jokiais klausimais, tačiau net 200 šalių ėmė ir susitarė. Tai tam tikras tarptautinės diplomatijos triumfas. Šiandien žmonija susibūrė dėl bendro reikalo. Paryžiaus susitarimas tėra pirmas žingsnis ilgame kelyje. Susitarimas pažymi naują posūkį pasaulinėje ekonomikoje: investicijos bus nukreipiamos į mažai taršias, natūraliųjų išteklių neeikvojančias technologijas, inovacijas, verslą ir atsinaujinančią energetiką. Be abejo, tai bus daroma balansuojant ekonominio augimo reikmes.

Kaip kažkas sakė: „Dar neišsikasėme iš duobės, kurioje sėdime, tačiau kraštai staiga atrodo nuožulnesni“.