Pažintiniai takai, vedantys į jų gilumą, taip pat skirti tam, kad žmogus galėtų pasigrožėti tuo, ką sukūrė gamta. Tačiau to neužtenka, nes gamtos kūriniais dera ne tik grožėtis, bet ir jais rūpintis.
Žiupsnelis teorijos
Kraštovaizdis – tai gamtos sukurtas paveikslas? Ne tik tai. Tai visa šalies erdvė – miestai ir kaimai, miškai, vandens telkiniai, laukai, net apleistos teritorijos.
Visa tai turi įtakos žmonių būčiai ir veiklai – tai gyvenimo kokybės dalis. Juk ne šiaip erzulį kelia apleisti pastatai ar piktžolėmis apžėlę, nedirbami laukai. Kaip ir šiukšlėmis nusėtos vandens telkinių pakrantės. Ir, atvirkščiai, sutvarkytos, prižiūrimos, poilsiui pritaikytos erdvės žmogaus savijautai daro teigiamą poveikį.
Tuo pačiu tam tikros teritorijos – regioniniai bei nacionaliniai parkai, kurių jau pats pavadinimas perša minti, kad tai – gamtos sukurtos išskirtinės vertybės, yra kraštovaizdžio turtas, kurį privalu saugoti.
Kraštovaizdžiu būtina rūpintis
Lietuvos regioninių ar nacionalinių parkų gamtininkai bei aplinkos apsaugos veiklą vykdančios visuomeninės organizacijos yra sutelkę dėmesį į projektus, skirtus gamtosaugos problemoms įveikti, o tuo pačiu – ir kraštovaizdžiui atkurti bei puoselėti.
Pavyzdžiui, vienas Žemaitijos nacionalinis parko projektų – tai vertingų buveinių išsaugojimas atvirose pievose ir pelkėse. Jose iškertami krūmai, nušienaujamos pievos, o gauta biomasė išgabenama kompostui gaminti.
Tuo pačiu šio parko direkcija puoselėja viltį, kad parko teritorijoje ūkininkaujantys žmonės daugiau imsis auginti avių, kurios ypač tinka pievoms nuganyti.
Tokios patirties žemaičiai yra pasisėmę net iš islandų. Žemaitijos nacionalinio parko Finansų ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pavaduotojas Paulius Mika yra sakęs, kad iš šios tautos pravartu pasimokyti, kaip jie rūpinasi kraštovaizdžio bei atvirųjų buveinių išsaugojimu.
Parko darbuotojai buvo susitikę ir su Islandijos aplinkos agentūros ir nacionalinių parkų – Jokulsargljufuro upės kanjono, Tingveliro bei Vatnajokulio ledyno specialistais. Ir su jais apsikeitė patirtimi.
Turistų antplūdžiai
Islandijoje viena saugomų teritorijų problemų – daugybė keliautojų. Ši valstybė, kurioje gyvena per 320 tūkst. žmonių, kasmet sulaukia kone 1,5-2 milijono turistų. Jie mina takus ne tik iki gamtos sukurtų traukos objektų – krioklių, geizerių, bet ir suka link vietovių, kuriose auga vertingi augalai. Nuo jų ir bandoma „atsiginti“ iškeliant užtvarus.
Tuo pačiu islandai turi ir tai, kas neatsiejama nuo jų kraštovaizdžio: avių ir Islandų veislės arklių. Ir nugano pievas ir ten, kur nušienauti jų neįmanoma su jokia technika. Tą patį jau bandoma pritaikyti ir Lietuvoje: tose parkų teritorijose, kur reikia išsaugoti kuo daugiau įvairesnių augalų, nenaudojama žemės ūkio technika, bet ganomos avys arba galvijai.
Dar vienas niuansas – Islandijoje realybe jau tampa pelkių atkūrimo sumanymas. Sudarius sutartis su ūkininkais, užkasami jų žemėse esantys kanalai ir atkuriamas natūralus vandens lygis. Atkurti šlapynes pradėta ir Nemuno deltoje, ir kituose Lietuvos regionuose.
Dėmesys – kraštovaizdžio kompleksams
Ką artimiausiu metu ketinama nuveikti vardan kraštovaizdžio?
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotojos Rūtos Baškytės, planuose yra ir naujų, ir tęstinių darbų. Tam yra specialių projektų, skirtų kraštovaizdžio kompleksams tvarkyti.
Beje, prieš porą metų buvo patvirtintas ir Kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo 2015–2020 metų veiksmų planas. Tad, atsižvelgiant į jį, iki dešimtmečių sandūros numatyta sutvarkyti 16 kraštovaizdžio kompleksų, esančių nacionaliniuose bei regioniniuose parkuose. Pavyzdžiui, Juodkrantės sengirės istorinį miško parką, Punios šilo vertybes – Nemuno kilpų regioniniame parke.
Sąraše – ir Kylininkų kraštovaizdžio draustinio vertybės Vištyčio regioniniame parke, ir Kirkilų kraštovaizdžio draustinio vertybės – Biržų regioniniame parke, ir Betygalos kraštovaizdžio draustinio vertybės – Dubysos regioniniame parke.
Atskirai dėmesio bus skiriama ir Germanto kraštovaizdžio draustiniui, plytinčiam Telšių rajone.
Objektų visuma
„Nacionaliniai bei regioniniai parkai ir buvo steigiami kraštovaizdžiui išsaugoti. Vieni jų reprezentuoja geriausią gamtinį ir etnografinį – kultūrinį kraštovaizdį, kiti yra regioninės svarbos.
Bet kas gi nutinka? Šiuose parkuose visuomenei pristatomi tik pavieniai sutvarkyti objektai. Ir viso kraštovaizdžio vertybių komplekso žmonės ir negali suvokti. Todėl ir buvo sugalvota, kad reikėtų žmonėms parodyti visumą“, – kalbėjo R.Baškytė.
Tad artimiausiu metu numatyta sutvarkyti Šiliniškių kraštovaizdžio kompleksą Aukštaitijoje, Mergiškių – Aukštadavario parke ir daugybę kitų.
„Kiekvienoje teritorijoje tai bus daroma skirtingai. Tačiau sumanymas visur maždaug toks pat – parengti juos lyg ekspoziciją.
Kraštovaizdžio kompleksai plyti dideliuose plotuose, bet ketinama parinkti tokias vietas, iš kurių atsiveria akiratis – iš kurių žvelgiant galima suvokti jų visa aprėpiančią struktūrą“, – aiškino pašnekovė.
Galbūt vienur pakaks praretinti medžius, kitur – išvalyti sutrūnijusią augmeniją, sutvarkyti pievas ir taip parengti atviras žmonėms erdves.
Tuo pačiu ketinama parengti maršrutus, kuriais žingsniuodami jie galės stebėti tai, kaip keičiasi kraštovaizdis.
„Neketiname daryti specialių pažintinių takų, tačiau planuojame parengti nuorodas, kaip bekeliaujant būtų galima apžiūrėti visą gamtos sukurtą derinį.
Be to, parkų direkcijos, organizuodamos ekskursijas, galės lankytojus nukreipti vis į kitą pažintinį taką. Sutvarkytose, apžvalgai skirtose erdvėse jie rastų ir išskirtinių kraštovaizdžio kompleksų“, – sakė R.Baškytė.
Žmogui – tai ir pažintinė, ir poilsinė nauda. O kokia ji – gamtai?
„Gamtinio kraštovaizdžio liesti nereikia, bet kultūrinis turi būti prižiūrimas.
Žmonės juk dažnai skundžiasi tuo, kad Lietuva yra apšepusi. Kažkada, kai daugiau būta ūkinės veiklos, teritorijos buvo intensyviau naudojamos. Vėliau to neliko.
Jeigu kultūriniame kraštovaizdyje viskas paliekama stichijai, daug laiko turi praeiti, kol susitvarko pati gamta. O kai įsikiša žmogus – kai kraštovaizdis sutvarkomas bei sureguliuojami lankytojų srautai, teritorijos tampa saugios.
Kita vertus, tokia jau yra žmogus prigimtis, kad jis saugo tai, ką pažįsta“, – užsiminė R.Baškytė.
Iškils dar trys apžvalgos bokštai
Apžvalgos bokštai, nusėję Lietuvą regioniniuose ar nacionaliniuose parkuose, anot R.Baškytės, yra ypač svarbūs kraštovaizdžiui. Viena jų misija – pažintinė, kita – estetinė. Mat šie bokštai buvo statomi pagal individualius, prie vietovės pritaikytus projektus. Ir jie tapo neatsiejama kraštovaizdžio formavimo dalimi.
„Tuomet, kaip paaiškėjo, kad mažai žmonių, net aplinkosaugos specialistų suvokia, kas gi yra tas kraštovaizdis, apėmė nerimas. Prireikė mokymų net aplinkosaugos sistemos žmonėms.
Apžvalgos bokštai ir yra unikali priemonė, skirta kraštovaizdžio pažinimo programoms ar specialioms pamokoms.
Vienur apžvelgti kraštovaizdį įmanoma nuo piliakalnių ar atodangų, bet kai kuriuose vietovėse kraštovaizdžio grožį įmanoma pamatyti tik iš viršaus, pavyzdžiui, Nemuno kilpas“, – sakė R.Baškytė. Pasak pašnekovės, artimiausiu metu bus pastatyti dar trys apžvalgos bokštai. Vieno jų – Nemuno kilpų – projektas jau yra parengtas projektas.
„Tai – prioritetinis mūsų pirkinys. Kai tik projektas bus patvirtintas, pradėsime jį įgyvendinti“, – užsiminė pašnekovė.
Kiti du apžvalgos bokštai iškils Nemuno deltos bei Dubysos regioniniuose parkuose.
Gyvuliai – kraštovaizdžio dalis
Dar viena kraštovaizdžio tvarkymo priemonė – pati natūraliausia. Tai naminiai gyvuliai, kurie ganomi ten, kur nevalia įleisti žemės ūkio technikos.
Pavyzdžiui, Šventosios senvagių pievose šiemet, kaip ir pernai, bus ganomos Lietuvos juodgalvės avys. Jų ūkininkams yra parūpinusi Anykščių regioninio parko direkcija, kuriai pavyko susitarti su keliais vietos gyventojais ir išdalinti jiems 50 avių.
Gražutės regioninis parkas, kartu su partneriais dėmesį yra sutelkę į atvirų buveinių išsaugojimą ir jo paties, ir Kurtuvėnų regioniniame parke.
Anot Lietuvos ūkininkų sąjungos Zarasų skyriaus vadovo Dariaus Viliūno, pagal panaudos sutartį mėsinių galvijų gavo septyni ūkininkai, dar penkiems gyventojas buvo išdalinta ir 100 avių.
Avys jau anksčiau buvo ganomos ir Kuršių Nerijos nacionaliniame parke.
„Salantų regioniniame parke į talką kraštovaizdžiui buvo pasitelkta muflonų. Žuvinto biosferos rezervate ežero pakrantes „nušienauja“ Herefordo veislės galvijai. Tokios pat veislės galvijai ganomi ir Nemuno deltos pievose“, – užsiminė R.Baškytė.
Pasak Žuvinto biosferos rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio, gyvuliai kasmet ne tik išvalo Žuvinto ežero pakrantes – nuėda apleistas pievas, bet nuskabo ir išsiplėtusius karklynus.
Pelkėse – Žemės gyvybė
Apskritai, anot A.Pranaičio, rezervate nuolat organizuojama įvairių darbų, skirtų ir biologinei įvairovei išsaugoti, kartu – ir kraštovaizdžiui sutvarkyti.
„Žuvinto biosferios rezervate yra keli išskirtini ir labai įdomūs gamtiniai kompleksai, kurių svarbiausias – Žuvinto pelkių kompleksas arba vadinamoji Žuvinto šlapynė“, – užsiminė A.Pranaitis.
Pavyzdžiui, Amalvos pelkės gamtinis kompleksas apima Amalvo ežerą ir jį supančią pelkę. Kitą – Žaltyčio gamtinį kompleksą – sudaro seklus Žaltyčio ežeras, jį supančių pelkės bei šlapios pievos ir krūmynai. Tai svarbi vandens paukščių perėjimo bei apsistojimo migracijų metu vieta.
Gamtos kompleksų priežiūra ir tvarkymas yra neišvengiamai susijęs su kraštovaizdžiu, o kartu tai suteikia naudos ir gamtai, ir žmogui.
„Pelkes užtvenkiame, kad melioracija jų nebedrenuotų. Jos yra ypač svarbi prevencinė klimato kaitos priemonė. Mat kuo daugiau pelkėse vandens, tuo daugiau jos sugeria anglies dvideginio.
Kiminai, gamindami durpes, neleidžia rūgščioje aplinkoje skaidytis organinei medžiagai. Ir taip suriša anglies dvideginį. Tad pelkės turi ypač didelį aplinkosauginį poveikį, stabdantį klimato kaitą. Niekas taip gerai nesukaupia anglies dvideginio, kaip jos.
Medžiai taip pat „užrakina“ anglies dvideginį, bet tik laikinai – tol, kol auga. Kai jie nudžiūva ir pradeda pūva, anglies dvideginis patenka į atmosferą.
Tuo tarpu pelkės durpėse, jei tik vandens lygis yra pakankamas, šios dujos tvyro „užkonservuotos“ lyg agurkai stiklainyje“, – šyptelėjo A.Pranaitis.
Atsikratys neprašytų svečių
Gana sunku nubrėžti ribą, kur baigiasi kraštovaizdžiui puoselėti skirti projektai, o kur – biologinei įvairovei išsaugoti. Šie darbai tarpusavyje susipina.
Pasak Kuršių nerijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vyriausiosios specialistės Emilijos Razmienės, šiemet numatyta imtis ir invazinių augalų rūšių gausos reguliavimo priemonių. Iki šių metų liepos bus parengti planai, kaip tai turi būti daroma.
Baltažiedė robinija, vėlyvoji ieva bei šluotinis sausakrūmis – tai „svetimtaučiai“ augalai, kuriems paplito Kuršių nerijoje.
Planai, aprėpiantys kelerių metų ateitį
Seniai, dar 2002 metais, buvo patvirtintas Lietuvos kraštovaizdžio krypčių aprašas, dar po trejų metų – ir kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonės.
Šie teisės aktai, aprėpiantys laiką iki 2020 metų, buvo parengti atsižvelgiant į istorinę ir dabartinę kraštovaizdžio raidą, tradicijas, Europos kraštovaizdžio konvencijos bei ES teisės aktų reikalavimus.
Yra numatyta ir darbų, kuriuos, tvarkant kraštovaizdį, reikia atlikti pirmiausia.
Pavyzdžiui, organizuoti priemones, kurios užtikrintų kraštovaizdžio apsaugą, naudojimą, tvarkymą, krašto saviraiškos bruožus. Tuo pačiu – skatinti žmones, kad jie pažintų kraštovaizdį, didintų visuomenės supratingumą apie kraštovaizdžio vertę ir vaidmenį.
Numatyta imtis darbų, kurie padėtų išsaugoti pajūrio juostos ir Kuršių marių kraštovaizdį, įgyvendinti jo apsaugos priemonės. O ir visuomenei reikia sudaryti sąlygas, kad ji naudotųsi rekreaciniais ištekliais.
Numatyta atkurti pažeistas kraštovaizdžio teritorijas, išskirti vietoves, pasižyminčias vertingiausiais kraštovaizdžiais ir dideliu biologinės vertybių susitelkimu. O taip pat – skatinti ir tradicinę kraštovaizdžio veiklą.
