Kritinės situacijos nebėra – atliekų srautai Vilniaus regione suvaldyti. Tačiau kone visos Lietuvos atliekų tvarkytojai laukia nesulaukia, kada sostinėje ir Kaune bus pastatytos atliekų deginimo jėgainės.
Situacija yra tokia kokia yra: investicijos – padarytos, ir regionuose esantys mechaninio – biologinio atliekų rūšiavimo (vadinamieji MBA) įrenginiai dirba. Tačiau juose susidarančios degiosios atliekos vis dar kaupiamos, nes Klaipėdoje esanti „Fortum“ atliekų deginimo įmonė nėra tokia galinga, kad jos „gerklėje“ šilumos energija pavirstų visos Lietuvoje sukaupiamos degančios šiukšlės.
Šildo ne tik Taliną
Tuo tarpu estai, savo sostinėje turintys atliekų deginimo jėgainę, atsigabena šiukšlių ir iš užsienio. Apskritai Estijoje rūšiavimui skiriama ne tiek daug dėmesio – šioje Baltijos valstybėje sudeginama apie du trečdalius komunalinių ir pramoninių atliekų.
Keista, bet Iru atliekų deginimo įmonėje, prigludusioje prie Talino, nėra jokios šlykščios smarvės. Net milžiniškoje patalpoje, kurioje šiukšliavežės iš savo vidurių kaskart iškrato kalną atliekų. O jos – „brangios“. Mat per dieną, jas sudeginus, susikaupia kone 4500 kilogramų metalo, kurį pardavus gaunama papildomų pajamų.
Apskritai per dieną į Iru gamyklos priestatą įsuka apie 80 didžiulių sunkvežimių, kurių kiekvienas išverčia apie 10 tonų šiukšlių.
Kaitina ir šviečia
Iru Šiukšlių deginimo jėgainė priklauso antrinei energetikos holdingo “Eesti Energia“ įmonei „Enefit“. Jos atliekų deginimo bloke pagaminama penktadalis Talino ir netoli esančio miestelio Mardu sunaudojamos šilumos. Jėgainėje gaminama ir elektra, bet santykinai - nedaug.
Pasak Iru įmonės vadovo Raine Pajo, estai rūšiuoja atliekas, bet ne taip stropiai, kaip reikėtų. Paskaičiuota, kad vienas gyventojas per dieną išmeta maždaug kilogramą šiukšlių.
Tad per metus Estijoje komunalinių atliekų susikaupia apie 470- 480 tūkst. tonų. Iš jų apie 180 tūkst. tonų surūšiuojama. Tad nerūšiuotų lieka apie 300 tūkst. tonų. Šiek tiek jų atgula į sąvartynus, o apie 220-250 tūkst. tonų panaudojama energijai gaminti Iru atliekų deginimo įmonėje.
Pasirodo, per metus Estijai tai padeda sutaupyti apie 70 mln. kubinių metrų gamtinių dujų.
Savų neužtenka – reikia importo
2013-aisiais rekonstruojant Iru elektrinę – pertvarkant senąją Talino termofikacinę elektrinę taip, kad joje būtų galima deginti atliekas, buvo investuota apie 105 mln. eurų. Ir nebuvo tam naudojama jokių ES fondų lėšų.
Iru degykla estams kainavo trečdaliu mažiau, nei „Fortum“ statytojai investavo Klaipėdoje. Mat Lietuvoje viską reikėjo pradėti nuo pamatų, o estai tik pastatė priestatą ir įrengė papildomą turbiną.
„Kažkada gi skaičiau spaudoje, kad „Fortum“ statybai prireikė 130 mln. eurų“, – užsiminė R.Pajo.
Vis dėlto Iru elektrinė yra gerokai didesnio galingumo, nei reikėtų. Per metus, sudeginus apie 250 tūkst. tonų atliekų, joje pagaminama apie 17 MW elektros energijos bei 50 MW šilumos energijos.
„Importuotos atliekos sudaro maždaug penktadalį viso kiekio. Ir tam yra trys priežastys. Viena jų – mums reikia garantijos, kad visada turėsime kuro.
Kita priežastis – importuojamos atliekos yra kaloringesnės, jas deginant gaunama daugiau energijos. Nes jos atgabenamos iš valstybių – Suomijos, Airijos, Britanijos, kuriose yra gana gerai surūšiuojamos. Jose mažiau drėgmės, mažiau ir biologiškai skaidžių atliekų. Tuo tarpu patys estai nesivargina atskirti maisto likučių - sukrauna į maišus ir bulvių lupenas.
Be to – ne paslaptis juk, kad už atliekas gauname ir pinigų“, – kalbėjo R.Pajo. O tai 35-45 eurai už paimtą sudeginti „suomiškų“ ar iš kitų valstybių atgabentų atliekų toną.
Lietuviai estams neparduoda savo šiukšlių. Kodėl? „Juk pas jus ir taip planuojama statyti dvi jėgaines – Kaune ir Vilniuje. Patiems tų atliekų prireiks“, – šyptelėjo pašnekovas.
Sudeginus atliekas, susikaupia ne taip mažai pelenų – jų lieka maždaug ketvirtadalis bendro sudeginto šiukšlių kiekio. Dalis jų – toksiškų – išgabenama į Suomiją, dalis atgula pačioje Estijoje į sąvartynus.
Anot R.Pajo, šiukšlių versle susikerta ypač daug interesų. „Juk reikia sudaryto šilumos bei elektros tiekimo sutartis, sutartis su elektros perdavimo tinklais, pelenų išgabenimo sutartis, reagentų pirkimo sutartis, galop atliekų tiekimo sutartis. Verslas – visam gyvenimui“, – patikino.
Klaipėdos „Fortum“ dūsta
Klaipėdoje veikianti „Fortum“ atliekų deginimo įmonė negali skųstis tuo, kad jai trūksta „kuro“. Į ją juk gabenamos degiosios atliekos iš visos Lietuvos.
Pasak „Fortum“ atstovo Andriaus Kasparavičiaus, Klaipėdos jėgainėje per metus pajėgiama sudeginti apie 250 tūkst. tonų atliekų. Tuo tarpu Lietuvoje ir komunalinių, ir pramoninių atliekų susidaro apie 1,5 mln. tonų – šešis kartus daugiau, nes įmanoma sudeginti. Vien komunalinių atliekų kiekis sukasi apie milijoną tonų.
„MBA įrenginių efektyvumas kol kas yra gana menkas. Iš visų atliekų, kurios į juos patenka, rūšiuojant atskiriama vos 8 proc. Visa kita turi būti sudeginta.
Apskritai Lietuvoje kol kas įstengiama surūšiuoti ir sudeginti maždaug 40 proc. visų atliekų, kurios tik susikaupia Lietuvoje“, – užsiminė A.Kasparavičius.
Deginama tai, kas neperdirbama
Pagal sumanymą, valstybės įmonė „Lietuvos energija“ turi įgyvendinti du valstybei svarbius projektus – pastatyti Vilniaus ir Kauno kogeneracines jėgaines. Atliekų deginimo jėgainės projektą Vilniuje ji įgyvendina viena, o Kaune – kartu su Suomijos kapitalo įmone.
Numatyta, kad Vilniuje bus statoma po rūšiavimo liekančioms komunalinėms atliekos deginti skirta gamykla, o Kaune iškils deginimo įrenginys, kuriame degs ir komunalinės, ir pramoninės atliekos bei džiovintas nuotėkų dumblas, netinkantis žemės ūkiui.
Pasak Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktoriaus Daliaus Krinicko, dėmesys aplinkosaugai tvarkant atliekas yra pats svarbiausias, o deginimas yra vienas iš keleto pakopų atliekų tvarkymo „kopėčiose“.
Žemiausia pakopa yra šiukšlių šalinimas sąvartyne, aukštesnė – deginimas ir energijos gamyba, dar aukščiau rikiuojasi atliekų perdirbimas ir pakartotinis panaudojimas. Aukščiausiai yra prevencija, pavyzdžiui, toks gamybos būdas, kai pavyksta apskritai išvengti pakuočių ar kitokios taršos.
„Teisės aktai numato, kad Lietuvoje galima deginti tik likusias po rūšiavimo ir nebetinkamas perdirbti ar panaudoti atliekas ir iš jų gaminti šilumos bei elektros energiją“, – užsiminė D.Krinickas.
Prognozės pildosi
Anot D.Krinicko, Aplinkos ministerija 2014-aisiais metais kūrė prognozes, kaip pasiskirstys atliekų srautai iki 2020-ųjų, ir kaip – iki 2030-ųjų, kai Lietuva atliekų tvarkymo srityje privalės pasiekti Žiedinės ekonomikos strategijoje numatytą tikslą.
Vadinasi, teks sudaryti tokias sąlygas ekonomikai augti, kad nedidėtų tarša ir nebūtų naudojami išsenkantys energijos ištekliai.
Pagal šią strategiją visi nauji gaminiai turės būti ilgaamžiai, nesunkiai pataisomi, gaminami iš perdirbti tinkamų medžiagų. Ir jau projektuojant turi būti numatytos būtent tokios naujų produktų savybės.
„2014-aisiais prognozavome, kad iki 2020 metų neperdirbamų atliekų kiekis Lietuvoje turi susitraukti maždaug iki 490 tūkst. tonų.
2016-ųjų duomenimis, prognozės pasitvirtino. Sąvartyno mokesčiai liudija, kad į juos pateko apie 500 tūkst. tonų šiukšlių. Tad iki 2020-ųjų šis kiekis, tikėtina, dar labiau sumažės“, – kalbėjo D.Krinickas.
Skaičiuota, kad iki 2020-ųjų neperdirbamų – sudeginti skirtų pakuočių metinis kiekis suksis apie 20 tūkst. tonų.
Anot prognozių, pramoninių atliekų per ateinančius trejus metus turi sumažėti 10 proc. – iki 200 tūkst. „metinių“ tonų.
„Esame parengę ir atliekų tvarkymo prognozes iki 2030 metų, o tai – ilgalaikė strategija. Ji numato, kad komunalinių atliekų metinis kiekis turi sumažėti maždaug trečdaliu ir nebeperšokti 390 tūkst. tonų.
Degios atliekos per metus turi sudaryti ne daugiau 100 tūkst. tonų, pakuotės – apie 20 tūkst. tonų, pramoninės – apie 100 tūkst. tonų, o džiovinto nuotėkų dumblo 6 tūkst. tonų. Tad bendras skaičius suksis apie 616 tūkst. tonų“, – skaičiavo D.Krinickas. Tad kiek šiukšlių po trylikos metų galės būti išgabenama į sąvartynus? Pasak D.Krinicko, tokių atliekų, kurių niekur nebeįmanoma panaudoti, 2030 metais turėtų būti ne daugiau 5 proc. – 65 tūkst. tonų per metus.
„Sąvartynuose turi atgulti kuo mažiau atliekų. Todėl turės keistis ir gamybos procesai, ir gaminių pakuočių projektavimas, kad kuo daugiau jų būtų perdirbama ar iš naujo panaudojama“, – sakė D.Krinickas.
„Eurostat“ duomenys – be optimizmo
Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis. ES valstybėse bei Šveicarijoje, Norvegijoje ir Islandijoje 2014-aisiais veikė 482 atliekų deginimo įmonės. Pernai antrą jėgainę pasistatė lenkai, tad skaičius ūgtelėjo iki 483.
Daugiausia jėgainių yra Prancūzijoje – 126, Vokietija jų turi 99-ias, Švedija – 33, Jungtinė Karalystė – 32. Kitose valstybėse skaičiai kuklesni.
„Eurostat“ duomenys liudija, kad 2016-aisiais mažiausiai (iki 1,5 proc.) atliekų į sąvartynus pateko Vokietijoje, Belgijoje, Švedijoje, Danijoje bei Nyderlanduose.
Estija sąraše yra 7-a. Jos sąvartynuose atgula 6 proc. atliekų, 56 proc. - sudeginamos, kitkas – kompostuojama arba perdirbama
Lietuva sąraše – 20-a. Sąvartynuose pernai atsidūrė 60 proc. atliekų, sudeginta – 9 proc., bioskaidžios bei surūšiuotos atliekos pernai sudarė 31 proc.
Prasčiausia padėtis Latvijoje. Joje nėra deginimo gamyklos, o į sąvartynus išgabenama 92 proc. šiukšlių.
