Perdavus atliekas atliekų tvarkytojams, atliekų turėtojas privalo užtikrinti teisėtą ir tinkamą atliekų sutvarkymą ir turėti galutinį sutvarkymą įrodantį dokumentą. Ši nuostata negaliotų perduodant komunalines atliekas.
„Šiuo metu vertinamos gautos suinteresuotų asmenų pastabos. Dar visai neseniai atliekų turėtojo atsakomybė apsiribodavo jų perdavimu atliekų surinkėjui, kuris turi teisę tokias atliekas surinkti, tačiau dėl to, ar tinkamai sutvarkomos atliekos, ar neišverčiamos miške, atliekų turėtojai galėdavo nesirūpinti“, – pasakojo Aplinkos ministerijos Atliekų departamento Atliekų prevencijos ir tvarkymo strategijos skyriaus vyr. specialistė Ieva Klumbytė.
Norima daugiau garantijų
2016 metais atliekų turėtojų atsakomybė buvo iš dalies sugriežtinta. Priėmus pakeitimus Atliekų tvarkymo įstatyme nustatyta, kad atliekų turėtojas pagal sudarytą rašytinės formos sutartį dėl atliekų naudojimo ir (ar) šalinimo atliekas perduoda atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti atliekas.
I.Klumbytės nuomone, dabartinis teisinis reguliavimas nėra pakankamas, nes atliekų turėtojas neįpareigojamas gauti jokio dokumento iš galutinio atliekų tvarkytojo, kad atliekos tikrai sutvarkytos.
Įstatymo pakeitimas paskatins atliekų turėtojus atsakingai įvertinti atliekų tvarkymo rinkos dalyvius ir už atliekų sutvarkymą mokėti tokiam atliekų tvarkytojui, kuris tikrai suteikė paslaugą, už kurią sumokama.
Ministerijos atstovė pažymėjo, kad šis reikalavimas netaikomas gyventojams dėl komunalinių atliekų sutvarkymo.
„Svarbu paminėti, kad Europos Parlamento ir Tarybos dar 2008 metais priimtoje direktyvoje taip pat teigiama, kad, pirminiam gamintojui ar turėtojui perdavus atliekas jų tvarkytojui preliminariai apdoroti, atsakomybė už visiško panaudojimo ar šalinimo operaciją paprastai nėra panaikinama“, – pridūrė I.Klumbytė.
Siekis – apsaugoti biudžetą
Aplinkos viceministras Mindaugas Gudas įsitikinęs, kad pokyčiai būtini siekiant išvengti situacijų, kai atliekos iš tikrųjų lieka nesutvarkytos, o už jų sutvarkymą tenka mokėti valstybei ar savivaldybei mokesčių mokėtojų pinigais (kai atliekas tvarkanti įmonė, pavyzdžiui, bankrutuoja).
Tai ypač aktualu kalbant apie pavojingų atliekų tvarkymą, nes jau užfiksuotas ne vienas atvejis, kai tokios atliekos lieka nesutvarkytos, aplinka užteršta ir kelia pavojų sveikatai, o tvarkanti įmonė – išnykusi iš verslo žemėlapio.
„Tokių atliekų sutvarkymas valstybei kainuoja labai brangiai – vien šiais metais iš atliekų aplinkos apsaugos rėmimo programos rezervuota apie milijoną eurų“, – aiškino aplinkos viceministras M.Gudas.
Jo nuomone, atliekų darytojo atsakomybė už galutinį atliekų sutvarkymą labai padidintų tikimybę, kad atliekos išties bus sutvarkytos, nes atliekų darytojas, atliekas perdavęs vežėjui, nusiraminti negalės tol, kol negaus iš atliekų tvarkytojo sutvarkymą įrodančio dokumento.
Atliekų darytojas turės domėtis, kontroliuoti atliekų tvarkytoją, tad pastarasis jaus tam tikrą spaudimą, pareigą įvykdyti įsipareigojimus.
Nori paprastų procedūrų
„Atliekų netinkamo sutvarkymo ir daromos žalos aplinkai bei žmonių sveikatai problema, kurią nori išspręsti ministerija, neginčijamai aktuali ir spręstina“, – kalbėjo Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijos direktorė Raminta Radavičienė.
Jai tik kilo klausimų dėl galimybių įgyvendinti konkrečius įpareigojimus, kuriuos norima įtvirtinti įstatymo projekte atliekų turėtojui.
„Visiškai pritariame, kad atliekų turėtojai privalo pasidomėti dėl atliekų tvarkytojo, kuriam perduodamos atliekos, galimybių jas sutvarkyti ir pateikti sutvarkymą įrodantį dokumentą, o ne ieškoti ir pasinaudoti vienadieniais pigiais pasiūlymais „išvežti atliekas“ tų tvarkytojų, kurie net neturi sprendimo dėl galutinio atliekų sutvarkymo“, – kalbėjo R.Radavičienė.
Jos nuomone, vis dėlto projekte siūloma nustatyti atliekų turėtojo atsakomybė už tinkamą ir teisėtą atliekų sutvarkymą – perteklinė ir neadekvati atliekų turėtojo galimybėms.
Tinkamam ir teisėtam atliekų sutvarkymui keliami detalūs ir griežti reikalavimai – atliekų tvarkytojai turi registruotis atliekų tvarkytojų valstybės registre, gauti atitinkamus leidimus, licencijas, tvarkyti apskaitą, teikti ataskaitas. Leidimus išduoda, atliekų tvarkytojų veiklą prižiūri ir kontroliuoja valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės institucijos.
R.Radavičienė pažymėjo, kad atliekų tvarkytojų teisėtų galimybių patikra ir atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento gavimas neturėtų būti daug laiko, pastangų ar specialių žinių reikalaujantis dalykas.
„Atliekų turėtojams, kurių pareiga perduoti atliekas galutinai sutvarkyti, turėtų būti sudarytos galimybės lengvai ir paprastai susirasti informaciją, pasitikrinti apie teisėtai veikiančius atliekų tvarkytojus, kuriems jie gali perduoti atliekas“, – kalbėjo asociacijos vadovė.
