Visa tai, kas išliurla iš klozetų, sukliuksi iš virtuvės kriauklių, garma iš skalbyklių ar indaplovių – buityje naudojamos cheminės medžiagos kartu su žmogus egzistenciją lydinčiomis maistinėmis medžiagomis atsiduria nuotekų surinkimo vamzdynuose. Išraizgę miestus, ilgomis trasomis, pumpuojant siurbliams, nuotekos pasiekia valymo įrenginius. Ir iš jų yra išleidžiamos į upes.
Vis dėlto šią vasarą įsismaginusios liūtys iš kloakų į paviršių išplovė ir Vilniaus ydas – tapo akivaizdu, kad nuotėkų surinkimo vamzdynai sostinėje yra kritinės būklės.
Šią vasarą jau būta poros avarijų, kurioms ištikus nevalytos nuotekos plūstelėjo į Nerį. Tačiau sinoptikų prognozės apie laukiančias liūtis vis kartojasi – didėja ir besikartojančių avarijų grėsmė.
Nors buitinės nuotekos – ne mazutas ir ne ypač kenksmingos cheminės medžiagos, jos taip pat pridaro gamtai žalos.
Neryje – fekalijos
Į Nerį teka fekalijos. Jos skverbiasi tiesiog iš po žemių ir bjauriai dvokia. Štai tokį praeivių atsiųstą pranešimą liepos 3-osios pavakarę gavo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (RAAD) Pranešimų priėmimo ir aplinkosauginių ekstremalių situacijų valdymo skyrius.
Avarija įvyko netoli Valakupių reabilitacijos centro – miškelyje tarp Vaidilutės gatvės ir dviračių tako, besidriekiančio palei Nerį – kita upės puse vingiuoja Verkių gatvelė. Tuomkart įvykio vietoje atsidūrę ir aplinkosaugininkai, ir Vilniuje vandentvarka besirūpinančios bendrovės darbuotojai nustatė, kad nuotekos plūstelėjo iš trūkusio slėginio fekalinės nuotekų trasos vamzdžio.
Vilniaus RAAD Valstybinės analitinės kontrolės skyriaus specialistų ataskaitos liudija, kad avarijos vietoje iš trūkusio vamzdžio per sekundę iškliuksėdavo po porą litrų fekalijų. Net ir išsiaiškinus, kuris vamzdis trūko ir išjungus siurblį, nuotekos dar tekėjo porą valandų.
Preliminariais vertinimais, į Neries upę galėjo patekti keliolika kubinių metrų nuotekų.
Liūtis įsikibo į siurblinę
Tai buvo antras vandentvarka Vilniuje besirūpinančios bendrovės patirtas incidentas. Maždaug savaite anksčiau, birželio 29-ąją, jai teko gerokai didesnis išbandymas. Tąkart, po didelės liūties, bendrovės administruojamoje nuotekų trasoje sutriko sostinės Upės gatvėje esančios nuotekų siurblinės darbas. Ją užplūdo vamzdžiais atitekantis liūties vanduo.
Pasirodo, siurblinė nebepajėgė visko išpumpuoti į Vilniaus nuotekų valyklą. Per liūtį persipildžius avariniams rezervuarams, užpilti siurbliai nustojo dirbti. Ir nevalytos nuotekos iš siurblinės per tokiems atvejams suprojektuotą avarinį išleistuvą, pradėjo tekėti į upę. Tai truko maždaug pusę paros.
Preliminariais duomenimis, avarijos metu į Nerį, kartu su lietaus vandeniu, galėjo ištekėti maždaug po 1,5 tūkst. kubinių metrų nuotekų.
Aplinkosaugininkai ištikus ir vienai, ir kitai avarijai paėmė nuotekų mėginius. Tai padaryti būtina. Mat mėginius ištyrus laboratorijoje išsiaiškinama, kokie teršalai ir kiek jų su nuotekomis pateko į vandens telkinius. Šie duomenys naudojami vertinant gamtai padarytą žalą.
Šiuo metu aplinkosaugininkai tebevykdo tyrimą ir dėl birželio 29 dieną įvykusios avarijos, ir dėl liepos 3-iosios įvykio.
Vamzdynai paseno
Anot Vilniaus vandentvarka besirūpinančios įmonės atstovo Antano Bubnelio, avarinė įmonės tarnyba kiekvieną dieną likviduoja po keletą nuotekų vamzdynų užsikimšimų ir įvairių smulkių avarijų.
Jų priežastys esti į nuotekų šalinimo sistemą patenkantys pašaliniai objektai, pavyzdžiui sauskelnės ar lietaus sąnašos.
Dažniausiai tokie tinklo veikimo sutrikimų pašalinami per keletą valandų, o išsiliejusios nuotekos būna išsiurbiamos arba nuplaunamos į nuotekų šulinius.
Tačiau yra ir tokiųš situacijų, kai avarijų priežastimi tampa prasta vamzdynų būklė.
„Dauguma Vilniaus vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų buvo nutiesti prieš kelis dešimtmečius. Senamiestyje yra ir šimtmetį skaičiuojančių vamzdžių. Apie jų amžių nesunkiai galima spręsti pakėlus akis ir įvertinus aplinkinių pastatų amžių“, – užsiminė A.Bubnelis.
Šio tinklo ilgis siekia beveik 3 tūkst. kilometrų, tad jis turi būti atnaujinamas nuolat, kitaip, anot pašnekovo, brantų ir jo eksploatavimas, didėtų ir avarijų tikimybė.
„Per artimiausius porą metų ketinama nutiesti maždaug 33 km naujų bei renovuoti 18 km nuotekų tinklų. Vamzdynai pirmiausia atnaujinami avaringiausiose vietose, siekiant padidinti tinklo patikimumą. Taip pat skiriamas itin didelis dėmesys avarinės tarnybos pajėgumui ir operatyvumui, kad, įvykus avarijai, ji būtų likviduojama kuo greičiau, o žala gamtai būtų kuo mažesnė“, – kalbėjo A.Bubnelis.
Sukurtos formulės
Pasak Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos direktoriaus pavaduotojo Raimondo Sakalausko, veiksmų seką, vedančią iki gamtai padarytos žalos atlyginimo, numato Aplinkos apsaugos įstatymas.
„Vertinant žalą sudėtingiausia yra nustatyti į vandens telkinį patekusių teršalų kiekį. O tai padarius, jau galima tekti pretenziją įmonei – už avariją atsakingam juridiniam asmeniui. Jei jis sutinka ją atlyginti, tyrimas tuo ir baigiasi, jei ne – dėl žalos išieškojimo kreipiamasi į teismą“, – sakė R.Sakalauskas.
Vis dėlto gamtai padarytos žalos įvertinimas nėra akimirksnio procesas. Tam paprastai sugaištama kone metus.
„Gamtai padarytos žalos dydis apskaičiuojamas pagal nustatytą formulę. Viena jos dedamųjų – teršalų kiekis, kita – tam tikro teršalų kiekio kaina.
Tačiau yra ir gana sudėtingų situacijų, kai į vandenį patekę teršalai padaro dar didesnę žalą – kai dėl jų žūsta žuvys ar sunaikinama augmenija. Tokiais atvejais, ją apskaičiuojant, atsižvelgiama į gyvūnijos ar augmenijos vertę“, – aiškino R.Sakalauskas.
Žala aplinkai. Kaip įvertinti?
Teršėjas moka. Šios nuostastos laikomasi apmokestinant ir vandentvarkos įmones, kurių rūpestis – tinkamai sutvarkyti nuotėkas. Tad jos turi įsigyti ir taršos leidimus.
Pasak Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos Avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus vedėjo Gedimino Markausko, nuotekose yra teršiančių aplinką medžiagų – azoto, fosforo, kitų teršalų. Net ir juos išvalius išleidžiamame iš įrenginių vandenyje lieka jų likučių, kurie patenka į vandens telkinius. Todėl nuotekų valymo įrenginių valdytojai privalo mokėti nustatytą taršos mokestį.
„Vilniuje nuotekų surinkimo tinklai gana seni, todėl ir tos avarijos nėra retenybė. Taip anksčiau būdavo ir Klaipėdoje, kur magistralinėse nuotekų linijose per metus įvykdavo po porą ar daugiau incidentų. Tačiau atnaujinus vamzdynus jie užgeso“, – priminė pašnekovas.
Įvykus tinklų avarijai į aplinką patenka visa ta tarša, kuri yra nevalytose nuotekose. Todėl avarijos vietoje imami mėginiai – nustatoma jų koncentracija. Ir apskaičiavus, kiek per avariją išsiliejo nuoteklų, nustatomas gamtai padarytos žalos dydis.
Nuotekos nėra „nekaltas dalykas“. Kiek jų besutekėtų į upę, tarša niekur nedingsta, nors tos medžiagas vanduo ir išsklaido. Azotas skyla, jungiasi su kitomis medžiagomis, fosforas taip pat nudirba juodą darbą.
Pavyzdžiui, didelė fosforo koncentracija nulėmė tai, kad Baltijos jūroje susiformuotų „mirusi zona“, kurioje nėra gyvybės.
Tuo tarpu azotas yra maisto medžiaga augalams, bet didelis jo kiekis yra nuodingas – didelė azoto koncentracija buitinėse nuotekose, ypač amoniako pavidalu, turi toksinį poveikį įvairioms vandens augalų rūšims.
Be to, didelė azoto ir fosforo koncentracija „maitina“ dumblius bei mikroplanktoną – vandenyje ima trūkti deguonies, todėl ima dusti žuvys.
„Ne šiaip sau yra nustatytos pavojingos medžiagos, kuriomis negalima teršti. Antraip kam tada saugoti aplinką? Kam priimti teisės aktus? Bet kokie teršalai, esantys buityje, pramonėje, žemės ūkyje, patekę į aplinką niekur nedingsta ir ją žaloja“, – kalbėjo G.Markauskas.
Ne šiaip sau yra sukurta ir taršos integruota prevencija ir kontrolės sistema. Taip užtikrinama, kad įmonių veikla darytų kuo mažesnę žalą visai aplinkai – kad visos galimo ūkinės veiklos poveikio aplinkai rūšys būtų išanalizuotos, valdomos ir kontroliuojamos.
„Jei avarijos kaltininkai nustatyti, o kaltė – akivaizdi, paprastai išsiverčiama be procesų teismuose. Bet jei įmonės nenorti pripažinti kaltės, tenka ginčytis teismuose“, – užsiminė G.Markauskas.
Avarijos būta ir žiemą
30 tūkst. kubinių metrų. Būtent tiek nuotekų į Nerį sostinėje ištekėjo per 2016-ųjų gruodžio 23-ąją įvykusiąs avariją. Tąkart Vilniuje, Upės gatvėje, trūko nuotekų vamzdžiai, ir kliokdamas vanduo atvėrė smegduobę.
Ekspertai aiškino, kad dalį nuotekų sudarė paviršinis bei lietaus vanduo. Vėliau Aplinkos ministerija apskaičiavo, kad per šią avariją Vilniuje padaryta žala Neries upei galėjo siekti apie 300 tūkst. eurų. Mat į upę su nuotekomis pateko amonio, biocheminio deguonies, nitritų, nitratų, fosfatų, chloridų ir kitų teršalų.
